Pacukai ir Pacai

Mykolas Kazimieras Pacas,

1658 m. karališkasis pulkininkas, 1659 m. paskirtas lietuviškojo dalinio vadu ir etmono pavaduotoju.

Jo rūpesčiu ir lėšomis padėkai už Liubomirskio maišto numalšinimą pradėta Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios statyba Antakalnyje. 

Tikrai?

Mišiose šįryt buvau šv. Petro ir Povilo bažnyčioj, mačiau ir laivelį, pagrindinėj navoj pakabintą, prisiminiau istoriją apie tai, kaip po 1655 08 08 mūšio Piromonte prie ir ant Žaliojo tilto prabėgus keletui metų, užpuolikų nusiaubtan Vilniun sugrįžę tame mūšyje LDK valstybingumą išsaugoję mūsų, LDK, kariai buvo susiruošę pakabint ant sausos šakos Lietuvos lauko etmoną Mykolą Kazimierą Pacą dėl negaunamų algų, o tasai meldės žadėdamas pastatyt bažnyčią, jei išvengs mirties, ir iš kažikur atsiradęs jo tarnas išgelbėjo, perkeldamas per Nerį valtele - tilto po 1655 08 08 taigi nebebuvo, tik 1674 m. pagal pulkininko Džovanio Fredianio projektą karališkasis dailidė Fickas jo vietoje pastatė naują tiltą....

Aš vis galvodavau ką tas laivelis reiškia taip aukštai pakabintas. 

Dabar jau man aišku.

Soldatai, vadinas, buvo tų laikų LDK kariai, už pinigus kariavo.

Kaip ir dabar.

Pabuvo mūsų soldatai be algų - ir turim Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. 

O jei dabar sukiltų?

Ar mūsų atamanas vėl pastatytų dailiausią pasauly buožinyčią?

Grįžtam, vienok, į anuos laikus.

Po karo apgriautus pastatus 

įsigijo LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas – vieną 1667 ir kitą 1673 metais – ir sujungė juos į vienus prašmatnius rūmus. 

Maskoliai, beje, 

Vilniuje išsilaikė iki 1661. 

Manot, žmonės nematė, kad tas pats Mykolas Kazimieras Pacas, kuris po 1655 08 08, Vilniun sugrįžęs bene 1662-aisiais, LDK kariams algų nemokėjo ir vos kilpos ant šakos išvengė, 1667-aisiais jau rūmus sau pirko?

Matė. 

Galėjo tokio Paco pavardė atrodyt tinkama didelei žiurkei pravardžiuot?

Galėjo.

Su kraliku/karaliuku lygiai taip pat atsitiko.

Tai ... dabar jau einam ... bankan:

Kaip vertinami žodžiai „pacukas“, „pacas“?

Pacukas, pacas – senosios svetimybės, dabar vartotinas žodis žiurkė (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 86).

Senosios tarmėse vartotos svetimybės neteiktinos viešojoje kalboje, įmonių pavadinimuose, prekių ženkluose. Jos įmanomos meninio ar publicistinio stiliaus tekstuose kaip motyvuota stilistinė priemonė (žr. ten pat, p. 70).

Kaip nevartotinos svetimybės žodžiai pacukas, pacas teikti ir 2005 m. „Kalbos patarimų“ knygos „Leksika: skolinių vartojimas“ leidime (p. 82).

Žiurkė...

Neišmano bene tie konsultacijų bankininkai apie lietuvių kalbą?

žiùrkė sf. (1) KBII93, K, LsB276, J.Jabl, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, žiurkė̃ (4) Šl; Lex69, R286, MŽ382, Sut, N, M, L, LL247, E, ŠT175, ŽŪŽ114

2. pelė: Žiùrkėm vadindavo tas mažyles, o dideles – tai pacukais Rm. Klėty priviso žiùrkių, pacukų, – reiks, matyt, užduot ko, kad išdvėstų Sml. Žiùrkių, pacų kas – galia i trobą sugraužti Rdn. Grūdus žiùrkės išėdė, išnešiojo Ėr. Šiaudų kūly žiùrkė vaikus atsivedė Grz. Žiùrkių į staldį daug yr Rsn. Turiam slastus, kur žiùrkes gaudo Sd. Žiùrkės eina kaip pastipusios Sd. Matau – šnabžda viskas, žiùrkės čia ir eina Rsn. Žiùrkės numūse daug iškados padaro Pln. Vienos [bitės] neišbuvo – žiùrkė įlindo, neužkaliau Krž.
Žiū -

kokis pacukas!

:(((