Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas liepos 26 dieną paskelbė savo baigiamąsias išvadas ir rekomendacijas dėl Lietuvos ketvirtojo periodinio pranešimo pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kurį Lietuvos užsienio reikalų viceministro Nerio Germano vadovaujama vyriausybinė delegacija pristatė liepos 10–11 dienomis Ženevoje vykusioje Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 123-iojoje sesijoje.
Žmogaus teisių komiteto baigiamosiose išvadose teigiamai įvertintos Lietuvos pastangos 2012-2018 metų laikotarpyje stiprinti žmogaus teisių apsaugą, valstybės institucijų veiklą, skirtą užtikrinti prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimą. Šiame kontekste pozityviai įvertinti sprendimai dėl Nacionalinės žmogaus teisių institucijos ir Tautinių mažumų departamento sukūrimo.
Atskirai pažymėti Lietuvos veiksmai užtikrinant vaikų teisių apsaugą, migrantų, pabėgėlių ir nacionalinių mažumų teises ir lyčių lygybę. Taip pat įvertintos pastangos kovoje su kankinimais, smurtu artimoje aplinkoje ir diskriminacija. Lietuvai rekomenduota aktyviau kovoti su neapykantos nusikaltimais, užtikrinti sulaikytų asmenų teises ir gerinti įkalinimo sąlygas, stiprinti romų ir asmenų su psichosocialine negalia teises, užtikrinti žmogaus teises kovos su terorizmu ir smurtu prieš moteris srityje, ratifikuoti Stambulo konvenciją bei kovoti su diskriminacija lyties ir seksualinės orientacijos pagrindu.
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas apima teisės į gyvybę, teisingą teismą, asociacijos teisės, kankinimų draudimo ir kitus klausimus. Iš Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų kylantis pranešimo rengimas ir interaktyvus dialogas su Žmogaus teisių komitetu yra labai svarbus procesas, kuris parengia gaires Lietuvai dėl tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų įgyvendinimo Lietuvoje stiprinimo.
Lietuva prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto prisijungė 1991 metų kovo 12 dieną. Pakto nuostatų įgyvendinimą valstybėse – pakto narėse stebi ir rekomendacijas joms teikia JT Žmogaus teisių komitetas. Prie jo prisijungusios valstybės privalo periodiškai teikti pranešimus Jungtinėms Tautoms apie pakto nuostatų įgyvendinimą ir dalyvauti šių pranešimų svarstyme Žmogaus teisių komitete. Lietuva penktąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą turės parengti iki 2024 metų.
Вечером 26 июля из-за визита премьер-министра Дмитрия Медведева в Санкт-Петербург аэропорту Пулково пришлось перейти на внештатный режим работы. Об этом сообщает «Фонтанка».
По данным издания, из-за правительственной делегации в небе пришлось кружить нескольким самолетам.
«Фонтанка» вычислила, что в 18.52 в Петербург прибыл Ил-96 спецотряда «Россия», а в 19.35 — самолет A319. Через несколько минут СМИ сообщили о прибытии Медведева в город.
В итоге пассажирскому самолету, прибывшему в Пулково из Симферополя, пришлось делать круги над аэропортом, а затем лететь в Москву и запрашивать посадку во Внуково, чтобы не остаться с пустыми баками. На борту лайнера находились петербуржцы с грудными детьми.
Самолет Finnair, летевший из Хельсинки, получил разрешение на посадку только после пяти кругов над Финским заливом. Прибывший из Самары лайнер в течение 30 минут сжигал топливо над южной частью города.
По данным «Фонтанки», на земле из-за визита Медведева перекрыли платную магистраль Западный скоростной диаметр и кольцевую дорогу.
1. Rengiant 1991 m. sausio 4 d. „Lietuvos Aido“ numerį, buvo gautos 6 užuojautos dėl Irenos Ozolienės ir Romualdo Ozolo sūnaus Džiugo žūties. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaujama Kazimiros Prunskienės, irgi pareiškė užuojautą Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotojui Romualdui Ozolui
dėl skaudžios nelaimės – sūnaus netekimo. Po šio jaunuolio mirties manyta, kad vienas Lietuvos Atgimimo sąjūdžio steigėjų Romualdas Ozolas
dėl 18-mečio sūnaus Džiugo netekties palūš.
2. 1991 m. sausio 8 d. iš LR Ministrės pirmininkės pareigų pasitraukė Kazimira Prunskienė
(atsistatydino kuomet protestus prie vyriausybės suorganizavo pučistų ir nepriklausomybės priešininkų organizacija „Jedinstvo“. Prieštaringai vertinamame interviu su žurnaliste Laima Pangonyte (taip pat ir savo biografinėse knygose), Prunskienė teigė, esą taip pasielgė siekdama politinio stabilumo, nes ginčai su V. Landsbergio remiamais politikais peržengę ribas.)
3. Lietuvos Respublika dvi dienas gyveno be ministro pirmininko, kol sausio 10 dieną juo buvo paskirtas ne sūnaus netektį išgyvenęs vicepremjeras Romualdas Ozolas, bet Albertas Šimėnas.
RENGIAMĄ PERVERSMĄ [Apie rengiamą, jei iš tikrųjų, parlamentinį Vyriausybės nušalinimą, kurį AUTORIUS VADINA PERVERSMU. Toliau tas žodis vėl taikomas sovietų kariniams veiksmams, tačiau teksto pabaigoje – dar sykį politiniam vyriausybės nušalinimui...] ir tuo pasinaudos.
(Aukščiausioji Taryba atleido iš Ministro Pirmininko pareigų Albertą Šimėną, kaip nežinia kur esantį ir negalintį eiti pareigų. Ministru Pirmininku paskirtas Gediminas Vagnorius, jo pavaduotoju – Zigmas Vaišvila. Vakarop Albertas Šimėnas pasirodė parlamente), Gediminas Vagnorius
Beliko išsiaiškint kieno parėdymu tankai iš sovietinio karinio 1991-ųjų Šiaurės miestelio išžlegėjo į Vilniaus gatves būtent per stačiatikių/krikščionių-ortodoksų/pravoslavų Senuosius Naujuosius Metus - ligšiol džiaugiuos, kad dėl šitos aplinkybės nekilo masiniai konfliktai tarp lietuvių ir rusų (mums 1991 01 13 žuvusius tom dienom kasmet pagerbt rūpi, o jiems gi daugelį amžių švęstus Naujuosius Metus atžymėt).
"Daugybę metų nesisekė ankstesnės sudėties Seime priimti rekomendaciją, kad Vyriausybė turėtų duoti nurodymą atitinkamoms žinyboms, jog Rusijos konfiskuotų rublinių indėlių sumos taip pat turi būti įrašomos į okupacijos žalą. Buvo išvežtikeli milijardai rublių į Rusiją. Negaliu pasakyti, kad Rusija atsisako svarstyti tą klausimą, nes niekas nedrįsta kelti to klausimo", - pareiškė V.Landsbergis.
Taigi: kodėl nedrįsta?
JUK TŲ INDĖLIŲ SUMOS DIDŽIULĖS.
Ar tie milijardiniai rubliniai indėliai, kurie vėliau buvo „atkurti"visų mūsų lėšomis, tikrai buvoRusijos konfiskuoti?
Galų gale - kodėl išvežė, kas jiemjs leido išvežti?
Išvežti tuo metu, kai Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius iš TV ekranų kvietė neiti atsiimti į tas taupomąsias kasas tų indėlių, nes pinigų - sakė jis - yra, nesą tik „piniginių ženklų".
Tai ... tuos „piniginius ženklus" ir išvežė, taip išeina.
PRADINGĘ VISŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ INDĖLIAI VIENINTELIAME SOVIETMEČIO "BANKE" - TAUPOMOSIOSE KASOSE - GEROKAI IŠKREIPĖ MŪSŲ KĄ TIK NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUSIOS ŠALIES EKONOMIKOS TRAJEKTORIJĄ, TIESA?
Stanislovas Tomas gimė 1983 m. Kai jam buvo 21 metų, jis tapo Prezidento Rolando Pakso atstovu Europos žmogaus teisių teisme. Tuo metu R. Paksas turėjo keturis atstovus, tačiau Strasbūro Teismas atsisakė nagrinėti visų kitų advokatų argumentus, o pagrįsta pripažino tik Stanislovo rašytą dalį.
Po studijų Briuselyje, Liuvene, Liuvanėje, Vilniuje, San Marine, Namiure, Liuksemburge, Rygoje, Londone, Berlyne, Madride, Niujorke, Osle, Harvarde, 2010 m. jis apsigynė teisės daktaro disertaciją Sorbonoje (Paryžius).
Stanislovas Tomas yra hiperpoliglotas ir moka anglų, prancūzų, rusų, lenkų, katalonų, ispanų, portugalų, lietuvių, latvių, baltarusių, olandų, vokiečių kalbas. Mokosi kinų, bulgarų ir ukrainiečių.
Правовое значение соображений Я. Мёллер и А. де Заяс (англ.) оценивают так: «несмотря на тот факт, что формально соображения Комитета не являются юридически обязывающими, набирает силу мнение, что государства-участники обязаны обеспечить жертву нарушения, констатированного Комитетом, эффективным средством правовой защиты в соответствии с ч. 3(а) статьи 2 Пакта»[2].
was born on 10 November 1909 in Simbirsk, Russia,[1] to Polish parents, Mikołaj Beynar and Helena Maliszewska. His paternal grandfather, Ludwik Beynar, fought in the January Uprising and married a Spanish woman, Joanna Adela Feugas.[2] His maternal grandfather, Wiktor Maliszewski, fought in the November Uprising.[2] Both of his grandfathers eventually settled in the Russian Empire.[2] His father, Mikołaj, worked as an agronomist.[2] Beynar's family lived in Russia and Ukraine—they moved from Simbirsk to a location near Bila Tserkva and Uman, then to Kiev until the Russian Revolution of 1917, after which they decided to settle in the independent Poland.[3] After brief stay in Warsaw, during the Polish–Soviet War, his family settled in Opatów, and in 1924, moved to Grodno.[2] Beynar graduated from gymnasium (secondary school) in Wilno (Vilnius) and graduated in history from Stefan Batory University in Wilno (his thesis concerned the January Uprising).[1][2][4] At the university he was an active member of several organizations including Klub Intelektualistów (Intellectuals' Club) and Akademicki Klub Włóczęgów (Academic Club of Vagabonds). After graduating, he finished training for the officer cadet (podchorąży) in the Polish Army.[2] From 1928 to 1937 he lived in Grodno, where he worked as a history teacher in a gymnasium; later he was employed as an announcer for Polish Radio Wilno.[1][2][3] Here also, Beynar embarked on his career as author and essayist, writing for a Vilnius conservative newspaper, Słowo (The Word).[1] On 11 November 1934 he married Władysława Adamowicz, and in 1938 his daughter Ewa was born.[2] In 1935 he published his first history book – about King Sigismund II Augustus, Zygmunt August na ziemiach dawnego Wielkiego Księstwa (Sigismund Augustus on the Lands of the Former Grand Duchy [of Lithuania]).[1]
During World War II, Beynar was a soldier in the Polish Army, fighting the German Wehrmacht when it invaded Poland in September 1939.[1][3] He commanded a platoon near Sandomierz and was eventually taken prisoner by the Germans.[2] While in a temporary prisoner-of-war camp in Opatów, he was able to escape with the help of some old school friends from the time his family lived there in the early 1920s.[2] He joined the Polish underground organization, "Związek Walki Zbrojnej" (Association for Armed Combat), later transformed into the "Armia Krajowa" ("AK"; the Home Army), and continued the fight against the Germans.[1][3][4][5] In the resistance he had the rank of lieutenant, worked in the local Wilno headquarters and was an editor of an underground newspaper "Pobudka".[2][3] He was also involved in the underground teaching.[2][6] In July 1944 he took part in the operation aimed at the liberation of Wilno from the Germans (Operation Ostra Brama). In the wake of this operation, around 19–21 August, his partisan unit, like many others, was intercepted and attacked by the Soviets.[6] He was taken prisoner; sources vary as to whether he was to be exiled to Siberia[citation needed] or conscripted into the Polish People's Army.[6] Either way he escaped and rejoined AK partisans (the Home Army 5th Wilno Brigade).[3][5][7] For a while, he was an aide to Major Zygmunt Szendzielarz (Łupaszko) and was member of the anti-Soviet resistance, Wolność i Niezawisłość (WiN, Freedom and Independence). He was promoted to the rank of captain.[1][3][4][5] Wounded in August 1945, he left the Brigade before it was destroyed by the Soviets, and avoided the fate of most of its officers who were sentenced to death.[5][7] While recovering from his wounds, he found shelter in the village of Jasienica.[1][7]
Jasienica.
Jasienica book publishing begun with a historical book, Zygmunt August na ziemiach dawnego Wielkiego Księstwa (Sigismund Augustus in the lands of the former Grand Duchy; 1935). He is best known for his highly acclaimed[15] and popular[1] historical books from the 1960s about Piast Poland, Jagiellon Poland and the Polish-Lithuanian Commonwealth: Polska Piastów (Piast Poland, 1960), Polska Jagiellonów (Jagiellon Poland, 1963) and the trilogyRzeczpospolita Obojga Narodów (The Commonwealth of Both Nations, 1967–1972).
... sąvoka „Abiejų tautų respublika“ atsirado tik 1967 metais ir ją sukūrė lenkų rašytojas Pavlas Jasenica ir ji stebėtinai greitai įsitvirtino visoje taip vadinamoje "akademinėje bendruomenėje" net nesusimąstant jog ta savoka yra Lietuvos istorijos klastojimo įrankis.
Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie (lit.Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ukr. Королівство Польське та Вели́ке князі́вство Лито́вське Koroliwstwo Polśke ta Wełyke Kniaziwstvo Łytowśke, biał. Каралеўства Польскае і Вялікае Княства Літоўскае Karaleŭstva Polskaje i Vialikaje Kniastva Litoŭskaje). Do XVII wieku w traktatach międzynarodowych i pismach dyplomatycznych używana była łacińska nazwa Regnum Poloniae Magnusque Ducatus Lithuaniae[28][29].
Pasižiūrėkim, kaip lietuviškoji Vikipedija PLAUNA SMEGENIS LIETUVIAMS:
Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši valstybė, valstybės pavadinimasnėra nurodytas (GERAS?).[4] Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (KODĖL PRADŽIOJ LENKIŠKAS, O TIK PO TO LIETUVIŠKAS PAVADINIMAS „SUSIKLOSTĖ")? KUR LOTYNIŠKAS PAVADINIMAS? JUK VAKARŲ EUROPOJE TUOMET LOTYNIŠKAI SIRAŠINĖTA!) Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita*“ (KODĖL??) (lenk.Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas (KAS JUMS ŠITAIP SAKĖ???), dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (lenk.Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija (KODĖL??).
О чем шумите вы, народные витии?
Зачем анафемой грозите вы России?
Что возмутило вас? волнения Литвы**?
Оставьте: этоспор славян между собою,
Домашний, старый спор, уж взвешенный судьбою,
Вопрос, которого не разрешите вы.
Уже давно между собою
Враждуют эти племена;
Не раз клонилась под грозою
То их, то наша сторона.
Кто устоит в неравном споре:
Кичливый лях, иль верный росс?
Славянские ль ручьи сольются в русском море?
Оно ль иссякнет? вот вопрос.
Оставьте нас: вы не читали Сии кровавые скрижали;
Вам непонятна, вам чужда
Сия семейная вражда;
Для вас безмолвны Кремль и Прага;
Бессмысленно прельщает вас
Борьбы отчаянной отвага —
И ненавидите вы нас...
За что ж? ответствуйте: за то ли, Что на развалинах пылающей Москвы Мы не признали наглой воли Того, под кем дрожали вы?
За то ль, что в бездну повалили
Мы тяготеющий над царствами кумир
И нашей кровью искупили
Европы вольность, честь и мир?..
Вы грозны на словах — попробуйте на деле!
Иль старый богатырь, покойный на постеле,
Не в силах завинтить свой измаильский штык?
Иль русского царя уже бессильно слово?
Иль нам с Европой спорить ново?
Иль русский от побед отвык?
Иль мало нас? Или от Перми до Тавриды,
От финских хладных скал до пламенной Колхиды,
От потрясенного Кремля
До стен недвижного Китая,
Стальной щетиною сверкая,
Не встанет русская земля?..
Так высылайте ж к нам, витии,
Своих озлобленных сынов:
Есть место им в полях России,
Среди нечуждых им гробов.
istorijos visur buvo minima Litva, po jos atsirado LATYSHSKIE plemena*** (jiems buvo priskiriami ir žemaičiai su aukštaičiais), bei Polskoe korolevstvo.
По некоторым данным границы древнего Израиляпроходили по реке Литани в нижнем течении. Утверждается, что основатели современногоИзраиля планировали провести северную границу государства по реке Литани[1]. В 1978 году Израиль на три месяца оккупировал Южный Ливан вплоть до Литани, объясняя свои действия обстрелами и диверсионными акциями со стороны палестинцевс территории Ливана.
Litani(arab.نهر الليطاني = Nahr al-Līṭānī) – upė vidurio Libane, vienas iš svarbiausių vandens išteklių šalyje. Upė prasideda derlingame Bekos slėnyje, vakarų Baalbeke ir įteka į Viduržemio jūrą vakarų Tyre. Siekianti 140 km ilgį, Litani yra ilgiausia upė Libane, kurioje per metus vidutiniškai prateka 920 milijonų kubinių metrų vandens. Litani yra labai svarbi geriamojo vandens gavybai ir hidroelektrinei, esančiai pietų Libane. Baalbek (/ˈbɑːlbɛk/),[2] properly Baʿalbek[3] (Arabic: بعلبك) and also known as Balbec,[4]Baalbec[5] or Baalbeck,[6] is a town in the Anti-Lebanon foothills east of the Litani River... Nemenkas Baalbeko
Baalbek... Это могло произойти только в одном случае – блок не был высечен, он был отлит! И отлит на месте. Тогда все вышеперечисленные знаки можно было бы расценить как следы опалубки. Окончательной требуемой формы блок довольно трудно отлить, поэтому, видимо, отливали параллелепипед, а затем ненужное стесывали.* Kas gi kitas šitokius Megalitus išLiet galėjo - tik Lietuviai;)
бог плодородия, вод, войны, неба, солнца и прочего. Na, žinoma, kaip be jo, visokiais vardais vadinamo šiandien dundėjusio Dundulio? * Prirašyta, kad tyrė tyrėjai - ne betonas ten, o akmuo. Bet kad nemokėta kadaise tokius megalitus išlieti - niekas neįrodė. TAIGI:)
