Teatleidžia man Aldas Mačiulis už tokį jo straipsnio perpavadinimą.
2019.04.15-tą pasaulį apskriejo sukrečianti žinia. Dega Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Viktoras Hugo turėjo apsiversti savo sarkofage Paryžiaus Panteone. Juk tai jo tiek literatūrinė, tiek žemiškoji herojė, tiek puoselėta, tiek apdainuota. Bet ne apie tai šis rašinys.
Tikrai nenoriu iš kažko tyčiotis, šaipytis ar dar kaip nors išreikšti „originalų“ požiūrį. Nuoširdžiai užjaučiu prancūzų tautą, visus Paryžiečius, kurie svetingai mane priėmė 2015-ais metais, apie ką ir noriu papasakoti.
Guvus (atsigavęs), nors ir už mane truputį vyresnis, gal ir turėjęs tuo metu apie kokius 60 metų prancūzas vežė mus iš Bovė oro uosto į patį Paryžių. Nepaisant savo blogos anglų kalbos, padedant dukrai, šiaip ne taip su juo kalbėjausi. Pasirodo, iki ausų įsimylėjęs jauną lietuvaitę, prancūzas tiesiog jai dirbo, vežiojo jos surastus klientus iš mano paminėto oro uosto į Paryžių, kurį nuo sostinės skiria 85 kilometrai. Na ir ką, patarimai, ką aplankyti Paryžiuje, tiesiog liejosi, kol kalba neužėjo apie Bažnyčias. A, tai čia Paryžiui su Vilniumi nėra ko lygintis. Ką, ką, perklausiau, bandydamas pasitikslinti, gal ką ne taip supratau? Paryžiaus bažnyčios prastesnės už Vilniaus? Be jokių abejonių, gavau atsakymą. Tada neišsiplėtėme iki detalių, bet vienintelis argumentas, kuris nuskambėjo iš prancūzo, buvo tas, kad Vilniaus bažnyčios dailios, sutvarkytos, o Paryžiuje košmaras su jomis.
Pirmoji, kurią aplankėme buvo Šv. Širdies bazilika ant Monmartro, kankinių kalno. Tikrai didinga, graži savo kupolais, bet kažkokia negyva. Pasirodo, statyta tarp XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios. Tokia ir nešanti iš Lego kaladėlių kokiame nors pramogų parke sudėto pastato dvasią.
Įspūdingos, be abejo, Liudviko IX Šventojo ir Žan‘os Dark skulptūros ant žirgų, dar ir netikėtai paminėtas lietuvis kankinys viduje, kurio atminimas pažymėtas Kryžių kalno Lietuvoje fone. Gaila, neprisimenu jo pavardės ir nieko nerandu internete apie tai.
Išėję iš Žoržo Pompidu moderniojo meno centro, patraukėme link didingos, iš Centro viršutinių aukštų gerai matomos Šv. Eustachijaus bažnyčios. Iš galo matomos…
Bet kai užėjome iš priekio, net amą atėmė. Ji ką, nebaigta, ar tokia ir turėjo būti?
Dar viena papuolė, einant tuo pačiu keliu. Lyg kokia Geležinkelio stotis ar Halė būtų pramoniniame rajone…Bokštas vėl nepabaigtas.
Vaikščiodami po San Žermeno rajoną, priėjome Šv. Sulpicijaus bažnyčią. Absoliučiai nesimetriškas fasadas su dviem skirtingais bokštais. Iš karto kilo asociacija su dar iš vaikystės pažįstamais žmonėmis, kurie šiek tiek tempdami vieną koją ir pritempę prie šono ranką vaikščiodavo po miestus tarp mūsų.
Tiesa, bažnyčios viduje nuostabios Prancūzijos revoliucijos amžininko Eženo Delakrua freskos, vienoje iš kurių vėl gi kažkaip ne šventai vaizduojama biblijinio Jokūbo kova su … angelu:
Ir štai, lyg gulbė Sena atplaukianti, lydima žuvėdrų, išniro garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Iš ties įspūdinga.
Kol nepriėjome arčiau. Pirmiausia, krito į akį viso Katedros pastato paramstymas iš šonų tokiais į „šonkaulius“ panašiais statybiniais elementais. Net nežinau, į ką tai darė bažnyčią panašią? Lyg į milžinišką skruzdėlę, lyg į kokį vabalą. Bet tai atsvėrė tikrai nuostabios rozetės, tiek bažnyčios šonuose, tiek priekyje.
Ir pats fasadas su savo trimis įspūdingais portalais darė nepakartojamą įspūdį, bet paskui, jį nufotografavus, dar pasidomėjus internete apie bažnyčią, ėmė kilti „nuodėmingos mintys“. Įėjimai su batalinių scenų pavaizdavimu, o centriniame, simbolizuojančiame Paskutinį teismą, puikuojasi pats velnias, duris pagal legendą kalviui apkalti padėjo irgi velnias, 28, kaip kareiviai rikiuotėje, išrikiuoti …Judėjos karaliai, chimeros, besivaipančios nuo stogo ir iš įvairių kampų kampelių, literatūrinis Viktoro Hugo personažas Kvazimodas, viskas kažkaip staiga su šventyklos samprata ėmė nebederėti.
Kas gi ne taip?
Pasirodo, net ir ši gražuolė turi trūkumų!
Šios bažnyčios bokštai ne vienodo pločio!
Dešinysis šiek tiek, per kelias plytas, siauresnis. Ir tie šoniniai įėjimai nesimetriški. Kas tai? Sąmoningi Himnai antiharmonijai, ar tiesiog gerų meistrų trūkumas?
Ir tada iškilo klausimas, o kas gi per tą visą laiką, kol mes buvome savarankiška valstybė, paskui įėjome į Rusijos imperiją, toje Vakarų Europoje darėsi?
Velniava kažkokia.
Gal ne be pagrindo karikatūristas, Viktoro Hugo amžininkas Bendžeminas Rubo buvo nupiešęs karikatūrą „Didysis kelias į ateitį“, kurioje garsusis rašytojas ant keisto žirgo su chimeriškais sparnais ir uodega, paskui save vesdamas minią, rankoje laiko vėliava, ant kurios užrašyta „bjaurastis-tai grožis“*…
Velniava kažkokia.
Gal ne be pagrindo karikatūristas, Viktoro Hugo amžininkas Bendžeminas Rubo buvo nupiešęs karikatūrą „Didysis kelias į ateitį“, kurioje garsusis rašytojas ant keisto žirgo su chimeriškais sparnais ir uodega, paskui save vesdamas minią, rankoje laiko vėliava, ant kurios užrašyta „bjaurastis-tai grožis“*…
Ir ar neatrodo dabar, kad po įvykusios nelaimės Paryžiuje Vakarų Europai reikia mūsų pagalbos, dvasinės, kultūrinės, moralinės. Juk tai būtų puiki proga jai atsilyginti, padedant atstatyti sudegusią Katedrą, padedant grąžinti jai tikros šventyklos, tokios, kokių dar pilna Vilniuje, aureolę, atsilyginti tokiu būdu už tą materialinį gėrį, kurį, prisipažinkime, gavome iš jos Nepriklausomybės laikotarpiu*.
Branginkime tuo pačiu, ką turime savo, artėjančių švenčių proga dar kartą aplankykime bet kurią Vilniaus bažnyčią ir pamatykime joje tikrą grožį, harmoniją, simetriją. Ir saugokime tai.
Visiems gražių Šv.Velykų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą