Armonai(tė)

 

Dėkui, Audriui (žr. komentarus):

Armon

The ancient Anglo-Saxon surname Armon came from Herman or Hermannus. [1] The names are really the same; it was a common practice for scribes to record a given name in the Latin style, where us is the masculine suffix. The personal name meant warrior having derived from the Old French word hermant, or from the Old German words hariman or hereman, all of which meant "warrior." [1]

This name came to England in the wake of the Norman Conquest in 1066. However, not all of the family moved to England as Ralph, William, Richard and Hugh Herman were all listed in Normandy in 1180. [2]

Early Origins of the Armon family

The surname Armon was first found in Norfolk where Willelmus Harmannus, who was listed in 1208 in the St. Benet of Holme (1020-1240), is generally considered to be the first record of the name. Another branch was found in Sussex where William de Hermer was listed in the Curia Regis Rolls of Sussex in 1207. Simone Haremere was listed in the Subsidy Rolls in Sussex in 1296, and later, William Harmere was listed in 1428. [1]

The Hundredorum Rolls of 1273 had two listings using older spellings: Nicholas Herman in Suffolk; and Cecilia Hereman in Huntingdonshire.

The Yorkshire Poll Tax Rolls of 1379 list Thomas Herman and Ricardus Harman as residing there at that time. [3]

Haremere Hall near Etchingham, East Sussex was home to this branch since the 12th century. By the 1600's the hall had fallen from their hands and was held by James Temple, one of the judges at the trial of King Charles I. Today it is now a Grade I listed Jacobean building and is still held in private hands.

Early History of the Armon family

This web page shows only a small excerpt of our Armon research. Another 97 words (7 lines of text) covering the years 1101, 1549, 1535, 1440, 1535, 1567, 1480, 1547, 1621, 1646, 1640, 1646, 1673 and 1673 are included under the topic Early Armon History in all our PDF Extended History products and printed products wherever possible.

Armon Spelling Variations

The English language only became standardized in the last few centuries; therefore, spelling variations are common among early Anglo-Saxon names. As the form of the English language changed, even the spelling of literate people's names evolved. Armon has been recorded under many different variations, including Harman, Harmon, Harriman, Herman, Hernon, Hermanson, Harnum and many more.

Kur ta mūsų 

Armonaitė:

Armonai, Armonai...

Tik žiūrėk, kad sau karaliumi pasidarytum vieną iš savo giminaičių; kokio nors svetimtaučio – žmogaus, kuris nėra tavo giminaitis, karaliumi negali pasidaryti.
(17:15)

Armon (Hebrew: אַרְמוֹן‎) is a male given name of Hebrew origin meaning "high place."^[1] It is also the name of an Israeli neighborhood in southern East Jerusalem, known in English as East Talpiot or Armon HaNetziv in Hebrew,^[2] funded in 1928 by the wife of Israel's second president Yitzhak Ben-Zvi.

Jaunoji liberalė A. Armonaitė 

iš Seimo tribūnos arogantiškai pažėrė nerišlių, padrikų   kaltinimų VLKK veiklai kratinį, bandydama iš viso paneigti VLKK reikalingumą Lietuvai. Priminusi Kardinolo Rišelje žodžius: „Kas valdo kalbą – valdo ir valstybę“ ir tai, kad VLKK „įsteigė Lietuvos Komunistų partijos Centro komitetas“, toliau postringavo štai taip: „Na, visada ten dalyvavo politikai, dabar čia irgi tam tikra forma dalyvauja politikai… Todėl, kad Švietimo komitetas sprendžia kas turi būti nariai, kas turi būti pirmininkas. Tai politikai daro įtaką VLKK veiklai ir pati komisija nevengia dalyvauti politiniuose klausimuose…“

Pasak šios politikės, Lietuvai jokia kalbos komisija nereikalinga iš viso. Savo „įžvalgas“ apie tai ji sustiprino citatomis iš neseniai jos perskaitytos knygos – Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudaryto veikalo „Lietuvių kalbos ideologija“:

– Ar iš tiesų mes vis dar gyvename savo bendrinės kalbos kūrimo pradžioje ir vis dar beviltiškai šitos kalbos nemokame? Ar iš tiesų mums reikia specialios komisijos, kuri seka jau sunormintą ir susiformavusią kalbą? /…/ Ar mums tikrai reikalinga kalbos policijos funkcija? Nesu tuo tikra.“

Toliau jaunoji liberalė išraiškingai piktinosi „gerbiamo Antanaičio vadovaujamu portalu“ [turimas omenyje Alkas.lt, kuriam A. Antanaitis, kaip žinia, nevadovauja – Alkas.lt pastaba], kuris „dar visai neseniai pusę Seimo paskelbė kalbos išdavikais už tai, jog pagaliau mes ryžomės spręsti savo bendrapiliečių problemas pavardžių rašybos asmens dokumentuose klausimą. /…/ Tai iš tikrųjų daug pasako, apie būsimą politinę, pabrėžiu, politinę VLKK kryptį.“

Pasak A. Armonaitės, VLKK Lietuvai nereikalinga dar ir dėl to, kad, esą užsienio valstybėse tokio darinio nėra: „/…/ Užsienyje nėra analogijos, kurią mes turime VLKK pavidalu… Taigi, mano komanda pasidomėjo kokie yra užsienio valstybių pavyzdžiai… Ir tiesą sakant, tai yra tiesa, bent jau vakaruose mes neradome nė vienos analogijos. /…/ Nieko panašaus ką mes turime čia Lietuvoje, na, mums nepavyko rasti. Žinoma, yra kiti ekstremumai – yra Rusija, kur Prezidentas vadovauja Rusų kalbos tarybai. Aš nemanau, kad tai yra kelias, na, kuriuo, vis dėlto, mes turėtume eiti.“

Kandidatui į VLKK pirmininkus A. Antanaičiui nuo A. Armonaitės kliuvo ne tik dėl to, kad jis dirba Alkas.lt portale, bet ir dėl to, kad savo prisistatymo Seime kalboje jis nežadėjo rūpintis lietuvių kalbos mokymu Gruzijoje bei Ukrainoje, ir nežadėjo skirti dėmesio gestų kalbos ir tautinių bendrijų kalbų propagavimui… Atrodo, kad politikė trumpam pamiršo kad Seimas tvirtina Valstybinę LIETUVIŲ KALBOS komisiją:

„Mes galėtumėme įtraukti visuomenę į kalbos raidos klausimus, pavyzdžiui, ieškant ir siūlant naujus kalbos terminus, taip yra Estijoje. Mes galėtumėme stiprinti ir skatinti mokytis lietuvių kalbos užsieniečius, pavyzdžiui Ukrainoje ar Gruzijoje, mes galėtumėme stiprinti ne tik lietuvių kalbą, bet ir apskritai kalbų įvairovę Lietuvoje, kaip tai yra Norvegijoje. Mes galėtume propaguoti lietuvių gestų kalbą ir tautinių bendrijų kalbas, kuriomis yra kalbama. Apie tai VLKK nekalba nieko, ji kalba apie politiką, ji kalba apie tai, kad mes nemokame savo gimtosios kalbos. Kad mes vis dar gyvename savo kalbos kūrimo pradžioje ir vis dar savo kalbos nemokame. /…/ Taigi, deja, aš matau, kad lietuvių kalba ir toliau lieka ne bendruomenės, o siauro rato susitarimų rankose. Ir mes toliau girdėsime apie tai, kokie mes esame beviltiškai nemokantys kalbos, kad mes esame lietuvių kalbos išdavikai. Man jau norėtųsi,  pozityvių pokyčių ir žvilgsnio į priekį, deja, šiandien to aš nematau. Dėkoju.“

Seimo narė A. Armonaitė tikriausiai nė neklausė, ką kandidatas į VLKK pirmininkus Antanaitis sakė prisistatydamas Seimui lapkričio 14 d. O gal jai visai nesvarbu kas buvo sakoma, nes ji ir jos liberalieji draugai susiderinę girdėti tik vieną– 3-jų nelietuviškų raidžių gaidą ir pasiruošę kovoti prieš kiekvieną, kuriam lietuviškoje abėcėlėje raidžių netrūksta.