Na, apie „visą laiką"
Žydai gal nesupyks už seną (aš jį senai girdėjau:)) žydišką anekdotą:
Sunku žydeliui gyventi buvo - ankšta, vaikų daug, pinigo nedaug; tai jis nuėjo pas rabiną patarimo ir išpasakojo viską.
Rabinas įdėmiai išklausė, pavartė Talmudą (taip pat tradiciškai vadinamą Šas – tai hebrajiškų žodžių šiša sedarim santrumpa, reiškianti šešias Mišnos dalis), susirado tinkamą puslapį ir perskaitė garsiai:
- Jei pas rabiną atėjo žydas ir skundžiasi, kad gyvent sunku - ankšta, vaikų daug, pinigo nedaug, tai tegu anas nusiperka ožką.
Žydelis padėkojo ir, atėjus turgaus dienai, nuėjo ir nusipirko ožką, ir parsivedė namo.
Po mėnesio vėl atėjo pas rabiną ir vėl skundžias, kad dabar suvisai blogai - ankšta, vaikų daug, pinigo nedaug, o čia dar ožka mekeke sykiu gyvena.
Rabinas išklausė įdėmiai, vėl pavartė Talmudą ir, radęs tinkamą vietą, perskaitė:
- Jei pas rabiną buvo atėjęs žydas ir skundėsi, kad gyvent anam sunku - ankšta, vaikų daug, pinigo nedaug, o rabinas jam patarė nusipirkt ožką, o tas taip ir padarė, o po mėnesio vėl, atėjęs, skundžias, kad gyvent vis tiek blogai, tai tegul tas žydas tą ožką parduoda.
Anas taip ir padarė.
O po to, nebelaukęs ne tai kad mėnesio, anė savaitės, atėjo pas rabiną ir nuoširdžiai padėkojo:
- Ačiū, labai ačiū - palengvėjo, labai palengvėjo!
Tad ir mes, draugiškai - visi visi - mūsų Vyriausybei:
