Traukinys jūroje

2015-07-23 (vakar)
Vyriausybė penktadienį (šiandien) rengia pasitarimą, kaip padėti žlungančios valstybės valdomos bendrovės „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) laivų įguloms 

grįžti namo. Bus kalbama ir apie papildomą lėšų skyrimą bendrovei, kad jos jūreiviai galėtų grįžti į Lietuvą.

„Savaime suprantama, vienas iš pagrindinių tikslų yra išspręsti problemą, kad būtų galima kuo greičiau sugrąžinti jūrininkus į Lietuvą, kaip užtikrinti tiek kuro, tiek maisto, tiek vandens tiekima laivams“, - BNS sakė A.Butkevičius.

Vygintas

prieš 21 val.IP: 188.69.214.15

Susidaro toks įspūdis,jog ši A.Butkevičiaus vyriausybė veikia kaip gerai sureguliuotas "Islamo valstybės"mechanizmas,kad sužlugdyti Lietuvą ir jos gyventojus.Lietuvos piliečiai yra žudomi,deginami,negelbėjami,negydomi,vaikai prievartaujami,valstybės lėšos vagiamos ir už tai niekas neatsako.Pjauna galvas tautai be peilio.Žmonės vėl bėga iš čia kaip Afrikos pabėgėliai.Kas ir kada pasakys "Gana?",kada socdemų vertybės virs moliu,kaip toje "Auksinėje antilopėje"

Koks Siur Prizas:

skelbtasis LJL bankrotas atšaukiamas, jūron plauks "Lietuvos geležinkeliai"!

Gal paskutinį Lietuvos laivyną gelbėti paskatino šiandien dujų laivo krikštamotės

pasieniečių laivo (laivelio?) bortan sudaužytas putojančio vyno butelys

Jūros šventės proga?

Štai ko nepasako mūsų žiniasklaida:

1. Beveik 60-čia procentų valstybinę LJL savo lėšomis Lietuvai gelbėti draudžia neskaitytosios sutarties nuostatos.

2. Todėl, galiu lažintis, SEB bankas suteikė ir suteiks LJL paskolą prastesnėmis sąlygomis, negu tos, kuriomis skolinasi Lietuva.

3. Kai kurios eurozonos valstybės ir kai kurios superįmonės gauna paskolas jau neigiamomis palūkanomis, kokiomis negauna Lietuva, pvz., "Nestle".

4. Šokoladinė "Nestle" gal ir nepirks LJL; - o, tarkim, DFDS ar negauna pinigų dykai (neigiamom palūkanom), už kuriuos VISIŠKAI NE LAISVOSIOS RINKOS SĄLYGOMIS galėtų perpirkti LJL?

Tokie tad jūreivių "Lietuvos geležinkelių" keliai finansų, žinoma, jūroje...

:)

"Žalgirio" stadionas Vilniuje

Tikrasis žalgirietis Romanovas

pabėgo Maskvon.

Tai ... ką mum dabar, po pustrečių metų, daryt su "Žalgirio" stadionu?

Nugriaut, žinoma.

Pinigų bus!

Išskirtines neišlikusias žydų kapines, žinoma, saugosim - jos gi išskirtinės, o ne koks neišskirtinis Vilniaus gynėjų, žuvusių 1655 metų rugpjūčio 8 dieną, pilkapis.

Ar ne visai taip?

O gal visiškai ne taip?

Žaliasis tiltas

Vamzdis „bepuošia“

Žaliąjį tiltą...

Tvanas.

Rugpjūčio 8d. sukaks 360 metų.

Ne taip jau baisiai seniai buvo.

Didelis mūšis prie Vilniaus įvyko 1655m. rugpjūčio 8d. Neturint jėgų Vilnių tiesiogiai ginti, pagal J.Radvilos planą nutarta trauktis, pereiti Nerį mūriniu tiltu ir čia gintis. Lauko etmono žmonės bandė sutelkti savo pajėgas ir gintis prieš tiltą (Neries kairiajame krante), bet tai nepasiteisino, kovoje su maskvėnais patirta daug nuostolių.

Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų. Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba.

Vyko priešą stabdantis mūšis. Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties. Gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių.

Tiltą perėjusi silpnesnė mūsų kariuomenės dalis ir gyventojai per miškus traukėsi link Sudervės, Musninkų, Kėdainių. Etmonai su savo kariais, naktį likę sargyboje, taip pat traukėsi. Jonušas Radvila išsaugojo dalį kariuomenės, kad galėtų atnaujinti kovą. Degė maskvėnų plėšiamo Vilniaus priemiesčiai.

Toliau vyko derybos su didžiąją krašto dalį okupavusiomis Maskva ir Švedija.

J.Radvila išlaikė šauktinių kariuomenę – valstybingumo tęstinumą.

1655m. mūšis Vilniuje ant Neries tilto ir jo aplinkoje buvo reikšmingas to meto Lietuvos gynyboje, sulaikant didžiulę Maskvos invaziją. Tai ryškiai liudijo įžymus vilnietis, karaliaus sekretorius, gydytojas, artimas etmono aplinkos žmogus, to meto Vilniaus apsaugoje, Vilniaus vaivadijos pašauktinių kariuomenės sudėtyje su savo žirgu dalyvavęs Motiejus Vorbekas Letovas („Lietuvis“). Jo atsiminimų knygoje „Atminties lobynas“ („Skarbnica….“) amžininko, dalyvio akimis ryškiai atskleidžiami šie faktai. Mūšis plačiai nuskambėjo to meto Europoje, tačiau vėliau primirštas.

Pamiršti apie 2000 žuvusiųjų 1655m. negalima.

Atstatant tiltą, 1950m., platinant ir rekonstruojant gatvę, koplytstulpis buvo nugriautas, kalva nukasta (V. Drėma, 1991). Tuomet moksleivio akimis pačiam teko matyti, kaip kasant iš kalvos rytinio šlaito byrėjo žmonių kaulai, kaukolės ir, mums šiuo atveju ypač svarbu, senovinių artilerijos pabūklų vamzdžiai (jie vėliau buvo Istorijos etnografijos muziejaus, dab. Nacionalinio muziejaus žinioje). Galima tvirtinti, kad būtent šios patrankos su žmonių palaikais mena didįjį 1655m. mūšį ir jame žuvusiuosius. Sovietiniais metais be atodairos sunaikintą kovojusių ir žuvusiųjų atminimą būtina pagerbti.

Pamiršta kovos su priešais vieta.

Tuo metu. XVII a., ten buvo strateginė vieta - brastos vietoj stovintis tiltas, vienintelis to meto Vilniuj.

Nežinoma Vilniaus istorija. Kaip sovietai Žaliąjį tiltą sprogdino.

Šioj nuotraukoj Vilniaus gynėjų pilkapis anapus upės matyti.

Ir paveiksle,

ir atvirutėje

jis yra.

Pažink Vilnių.

Miegančioji gražuolė.