Noriu daugiau papasakoti apie tai kaip tada klostėsi įvykiai, nes tai tiesiogiai siejasi su valdymo technologijom, kurias šiandien išdėsčiau čia.
2007 metų vasario 25 dienos rytą nusprendęs Vilniaus 6-jame policijos komisariate protestuoti prieš susidorojimą su manimi ir reikalauti Lietuvos televizijos, tų, kuriems prisiskambinau, prašiau gauti televizijų naujienų tarnybų telefonus.
Daugiausia jų man SMS-ais atsiuntė dama vardu Rūta. Tuos SMS-us esu išsaugojęs. Išsaugojau todėl, kad jie tiesiog akyse kito.
Pavyzdžiui, vienas jų dabar toks:
TV3
LNK ziniu prodiuseris 852151017
Nors gavau jį tokį:
Ruta
LNK ziniu prodiuseris 852151017
Visuose juose ėmė šmėžuoti TV3 vardas, kol galop mano telefone atsirado antras Rūtos numeris: toks pats, kaip ir senasis, tik įrašytas ne Rūtos, o TV3 vardu.
Ir dabar aš jai skambinu iš telefonų knygelės rinkdamas abonentą vardu Rūta. O kai ji skambina man, savo telefono ekrane matau užrašą TV3, kurį pradėjau matyti tada, 2007 metų vasarį Vilniaus 6-jame policijos komisariate.
Galit mane įtarti šizofrenija, bet manau kad tai buvo padaryta štai dėl ko:
E. Paliokas, žinoma, tame 6-jame policijos komisariate stresuoja, nervuojasi, gal ims ir, pasąmonės spaudimo veikiamas, paskambins TV3 televizijai, kurios telefoną irgi gavo SMS-u. Tada atvažiuos TV3 "Gelbėtojai" ir iš E. Palioko padarys juokdarį.
Būtų geriau jei apsirikčiau taip sakydamas.
Bet ir šiemet, prabėgus metams, tebegalvoju kad neapsirinku. Tebegalvoju kad tada, neskambindamas TV3, neapsirikau.
Jei norit, pasakysiu kitaip: kitokio paaiškinimo toms mano mobilaus telefono turinio metamorfozėms neradau.
Manau, kad tos metamorfozės buvo pastanga psichologinėmis priemonėmis priversti mane padaryti reikiamą žingsnį.
Labai panašu į tai, kaip anglakalbiai analogiškomis priemonėmis, veikiančiomis pasąmonę, veikiančiomis pasąmonės lygmenyje, verčiami tarnauti esamai financial system.
Todėl tada, 2007 metų vasarį, TV3 neskambinau.
Skambinau LTV. Dėl to apsisprendžiau iš pat pradžių.
Ilgainiui prisiskambinau. Papasakojau kas vyksta ir ko noriu.
Jie, LTV valdžia, tarėsi. Sakė pranešią man savo sprendimą.
Bet nepranešė.
Kai po daugelio bandymų vėl prisiskambinau jiems, pasakė kad LTV nevažiuos į Vilniaus 6-jį policijos komisariatą. Nes tiek tai, kas nutiko su manimi, tiek mano teiginiai, (turiu omeny pirmuosius penkis komentarus; beje, įdomu, kieno dėka ir dėl ko atsirado paskutinieji penki*) kuriuos jiems nurodžiau kaip 2007 m. vasario 24 d. įvykių "Katpėdėlėje" priežastį, anot jų, esą niekam neįdomūs.
Prisipažinsiu, tada telefonu pasakiau kad kada nors jiems teks pas mane atvažiuoti, ir tada jiems bus gėda.
Jei kartais nutinka, kad kuris nors studentas, spręsdamas lentoje uždavinį ir norėdamas, tarkim, padalinti 135 iš 5, griebiasi kalkuliatoriaus, leidžiu sau papasakoti tokią nebelabai jau ir futuristinę istoriją:
Nebeužilgo žmonijos progresas pasieks tokį lygį, kad tie, kurie supras ženklo
Kad 2007 m. vasario 26 dienos vakare, prieš atvažiuojant psichiatrų brigadai, Vilniaus 6-jame policijos komisariate šalia manęs atsirado keista kompanija, pradėjau užuosti keistą kvapą ir neužilgo ėmė džiūti burna, rašiau pirmajame rašinyje.
Deja, nepripūčiau tuo oru jokio baliono ir jo neturiu.
Užtai galiu įrodyti kitką. Tą vasario 26 dieną pastebėjau kad mano brolis, daug padėjęs man tomis dienomis, neatsako į mano skambučius. Skambinu skambinu, o jis nekelia telefono.
Kai galop tos pačios dienos vakare, išvengęs psichiatrinės ligoninės, apleidau Vilniaus 6-jį policijos komisariatą ir minėtieji lemtingu momentu manęs aplankyti atėję draugai vieno jų automobiliu parvežė mane namo, namuose buvęs brolis sako:
- Kažkas nutiko mano telefonui - negirdėjau tavo skambučių.
Mat pamatė kad praleido daugybę mano skambučių.
- Kodėl sakai kad mano skambučių negirdėjai? - klausiu.
- Kad kai draugai man skambino, viskas buvo tvarkoj, - sako brolis.
Skambinu jam.
Jo telefonas į mano skambutį reaguoja taip: ekranas nušvinta, garsinio signalo nėra. Ir nevibruoja tas telefonas, nors vibratorius įjungtas, kadangi statybose, kur brolis dirba, triukšminga.
Parodau savo telefono aparato ekrane brolio telefono numerį draugams. Sakau:
- Paskambinkit.
Skambina vienas, brolio telefonas ir skamba, ir vibruoja.
Skambina kitas - tas pats.
Vėl skambinu aš - tik ekranas nušvinta. Neskamba ir nevibruoja.
Šitai gali paliudyti abu mano draugai.
- Nepatinka man šitie bajeriai, - pasakė tada brolis.
Ir man tie bajeriai tada nepatiko.
Tie bajeriai man nepatinka ir dabar.
* Pažiūrėjau šiandien, po trijų su puse metų - po mano komentarų penkių "virusinių" komentarų nebėra. Gal IT-šnikai išvalė? Tik kas ir kodėl tada išvalė "nevirusinius" komentarus čia, kur jų buvo daugiau, negu vienas? Mano nuomone, tai - mūsų sąmonės valdymas, tiksliau, bandymas ją valdyti, paveikti norima kryptimi.
Ir dabar aš jai skambinu iš telefonų knygelės rinkdamas abonentą vardu Rūta. O kai ji skambina man, savo telefono ekrane matau užrašą TV3, kurį pradėjau matyti tada, 2007 metų vasarį Vilniaus 6-jame policijos komisariate.
Galit mane įtarti šizofrenija, bet manau kad tai buvo padaryta štai dėl ko:
E. Paliokas, žinoma, tame 6-jame policijos komisariate stresuoja, nervuojasi, gal ims ir, pasąmonės spaudimo veikiamas, paskambins TV3 televizijai, kurios telefoną irgi gavo SMS-u. Tada atvažiuos TV3 "Gelbėtojai" ir iš E. Palioko padarys juokdarį.
Būtų geriau jei apsirikčiau taip sakydamas.
Bet ir šiemet, prabėgus metams, tebegalvoju kad neapsirinku. Tebegalvoju kad tada, neskambindamas TV3, neapsirikau.
Jei norit, pasakysiu kitaip: kitokio paaiškinimo toms mano mobilaus telefono turinio metamorfozėms neradau.
Manau, kad tos metamorfozės buvo pastanga psichologinėmis priemonėmis priversti mane padaryti reikiamą žingsnį.
Labai panašu į tai, kaip anglakalbiai analogiškomis priemonėmis, veikiančiomis pasąmonę, veikiančiomis pasąmonės lygmenyje, verčiami tarnauti esamai financial system.
Todėl tada, 2007 metų vasarį, TV3 neskambinau.
Skambinau LTV. Dėl to apsisprendžiau iš pat pradžių.
Ilgainiui prisiskambinau. Papasakojau kas vyksta ir ko noriu.
Jie, LTV valdžia, tarėsi. Sakė pranešią man savo sprendimą.
Bet nepranešė.
Kai po daugelio bandymų vėl prisiskambinau jiems, pasakė kad LTV nevažiuos į Vilniaus 6-jį policijos komisariatą. Nes tiek tai, kas nutiko su manimi, tiek mano teiginiai, (turiu omeny pirmuosius penkis komentarus; beje, įdomu, kieno dėka ir dėl ko atsirado paskutinieji penki*) kuriuos jiems nurodžiau kaip 2007 m. vasario 24 d. įvykių "Katpėdėlėje" priežastį, anot jų, esą niekam neįdomūs.
Prisipažinsiu, tada telefonu pasakiau kad kada nors jiems teks pas mane atvažiuoti, ir tada jiems bus gėda.
Jei kartais nutinka, kad kuris nors studentas, spręsdamas lentoje uždavinį ir norėdamas, tarkim, padalinti 135 iš 5, griebiasi kalkuliatoriaus, leidžiu sau papasakoti tokią nebelabai jau ir futuristinę istoriją:
Nebeužilgo žmonijos progresas pasieks tokį lygį, kad tie, kurie supras ženklo
> (daugiau)
prasmę, bus verslininkai. Kiti temokės įkišti plastikinę kortelę į plyšį.
Jei kortelė nelįs ar įstrigs, jie paspaus tokį raudoną mygtuką ant savo krūtinės. Tada ant jų pečių pradės mirksėti geltoni švyturėliai.
Po kurio laiko atskris Gelbėtojai, juos nufilmuos, išgelbės ir parodys televizoriuj.
Jei kortelė nelįs ar įstrigs, jie paspaus tokį raudoną mygtuką ant savo krūtinės. Tada ant jų pečių pradės mirksėti geltoni švyturėliai.
Po kurio laiko atskris Gelbėtojai, juos nufilmuos, išgelbės ir parodys televizoriuj.
Kad 2007 m. vasario 26 dienos vakare, prieš atvažiuojant psichiatrų brigadai, Vilniaus 6-jame policijos komisariate šalia manęs atsirado keista kompanija, pradėjau užuosti keistą kvapą ir neužilgo ėmė džiūti burna, rašiau pirmajame rašinyje.
Deja, nepripūčiau tuo oru jokio baliono ir jo neturiu.
Užtai galiu įrodyti kitką. Tą vasario 26 dieną pastebėjau kad mano brolis, daug padėjęs man tomis dienomis, neatsako į mano skambučius. Skambinu skambinu, o jis nekelia telefono.
Kai galop tos pačios dienos vakare, išvengęs psichiatrinės ligoninės, apleidau Vilniaus 6-jį policijos komisariatą ir minėtieji lemtingu momentu manęs aplankyti atėję draugai vieno jų automobiliu parvežė mane namo, namuose buvęs brolis sako:
- Kažkas nutiko mano telefonui - negirdėjau tavo skambučių.
Mat pamatė kad praleido daugybę mano skambučių.
- Kodėl sakai kad mano skambučių negirdėjai? - klausiu.
- Kad kai draugai man skambino, viskas buvo tvarkoj, - sako brolis.
Skambinu jam.
Jo telefonas į mano skambutį reaguoja taip: ekranas nušvinta, garsinio signalo nėra. Ir nevibruoja tas telefonas, nors vibratorius įjungtas, kadangi statybose, kur brolis dirba, triukšminga.
Parodau savo telefono aparato ekrane brolio telefono numerį draugams. Sakau:
- Paskambinkit.
Skambina vienas, brolio telefonas ir skamba, ir vibruoja.
Skambina kitas - tas pats.
Vėl skambinu aš - tik ekranas nušvinta. Neskamba ir nevibruoja.
Šitai gali paliudyti abu mano draugai.
- Nepatinka man šitie bajeriai, - pasakė tada brolis.
Ir man tie bajeriai tada nepatiko.
Tie bajeriai man nepatinka ir dabar.
* Pažiūrėjau šiandien, po trijų su puse metų - po mano komentarų penkių "virusinių" komentarų nebėra. Gal IT-šnikai išvalė? Tik kas ir kodėl tada išvalė "nevirusinius" komentarus čia, kur jų buvo daugiau, negu vienas? Mano nuomone, tai - mūsų sąmonės valdymas, tiksliau, bandymas ją valdyti, paveikti norima kryptimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą