Simboliai

Savivaldybių rinkimuose nedalyvavau - protestavau prieš neteisybę.

O tos mano nerinktos Vilniaus savivaldybės man skirtą bausmę apskundžiau, Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Šįkart Pasiuntinių pašto nebuvo, paprasto pašto dėžutėj radau lapelį, kviečiantį lapkričio 19 dieną, 10 valandą atvykti į Žygimantų g. 2 esantį teismą.

Ir atvykau.

Bet aikštelės automobiliui pastatyti prie teismo rūmų neradau.

Maliausi maliausi, kol, galop, įgrūdau savo kantrųjį pilkį požemin, prie senojo savivaldybės pastato.

Skubėjau tekinas teismo posėdin, bet pavėlavau.

5 minutes.

Įeinu į pastatą, ant kurio parašyta Žygimantų 2, paduodu lapelį policininkui, saugančiam įėjimą vidun, klausiu:

- Kur man eiti?

- Ne ten pataikėt, - sako policininkas, paskaitęs mano lapelį, - eikit pro bromą kieman, ten rasit kitą teismą.

Nudūmiau kieman, radau kitą teismą, jo viduj - kitą policininką, kuriam vėl parodžiau savo lapelį.

Jis paskambino kažkam, laidiniu telefonu, ir padavė man ragelį:

- Kalbėkit.

- Alio, -sakau.

- Jūs pavėlavot į posėdį, ir dabar skundas nagrinėjamas rašytine tvarka (ar panašiai), - sako man ragelis balsu, panašiu į merginos.

- Betgi nė dešimties minučių nepraėjo, - sakau aš. - Ką man dabar daryti?

- Laukit prie budinčiojo, - sako balsas.

- Gerai, - sakau aš.

Ir laukiu.

Na, tada, Vilniaus 1-jame apylinkės teisme, viskas buvo atvirkščiai - aš su liudininkais laukiau vėluojančio teisėjo Zalubos daugiau negu valandą, ir mums, kažkodėl, net į galvą netoptelėjo mintis patiems išspręsti reikalą rašytine ar sakytine tvarka ar, tarkim, eiti kitan, konkuruojančian teisman.

Ir egzaminan pavėlavusiam studentui nesakau, kad jau parašiau pažymį - duodu egzamino užduotis, ir tiek.

Praeina mergina.

Daili.

Už poros - trejeto minučių ateina kita mergina.

Vėl daili.

Ir Vilniaus 1-me apylinkės teisme merginos buvo dailios.

Kas jas ten traukia?

- Jūs turėjote atvykti dešimtą valandą? - klausia toji dailioji mergina.

- Aš, - atsakau.

- Jūsų skundas išnagrinėtas, bauda šimtas litų - buvo du šimtai. Nutarimą gausit paštu.

- Ačiū, - sakau, - viso gero.

Gera žinia.

Kad taip greit išnagrinėjo - nesistebiu.

Aišku ten viskas.

Šunes be pavadžių ir antsnukių.

Šeimininkas irgi, bet su šortais ir dviračiu.

Išeinu kieman.

Ir pastebiu tai, ko nepastebėjau beskubėdamas teismo posėdin, kurian visvien pavėlavau.


Patamsy gali pamanyti, kad atsidūrei kapinėse.

Dabar aišku, kodėl iš ryto užsimaniau pasiimti fotoaparatą:


Nueinu požemin, sumoku geriesiems jo šeimininkams du litu už tai, kad penkiolika minučių pasaugojo mano ištikimąjį eiklūną, išvažiuoju gatvėn, suku Gedimino prospektan, ir nejučia atsiduriu netoli Seimo.

Pasąmonė, ne kitaip.

Kadaise kelis metus gyvenau LTSR Mokslų Akademijos Aspirantų bendrabutyje, prie M. Mažvydo bibliotekos, priešais Aukščiausiąjį teismą, šalia Lukiškių kalėjimo.

Vaidenasi, ar tikrai?


Tikrai.

Tos sidabrinės eglaitės primena...


Va tai tau...

Kaip aš anksčiau nepagalvojau?

Velinas [velnias].

Žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas.

Senis.

Jo augalai: alksnis, spygliuočiai, žirniai, pupos, šakniavaisiai.

Jo ginklai: ietis, virvės kilpa.

Prūsų Patulas [Požemio dievas] buvo lietuvių ir latvių Velo, Velino paralelė, S.Grunau teigimu, “aukščiausias prūsų dievas”.

Patulo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum, Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis.

“Velnias yra Piktis” – aiškinama K.Sirvydo XVII a. žodyne.

Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas “Zorngott” [Pykčio dievas], “Höllengott” [Pragaro dievas].

Na, S. Grunau tegul nepasakoja apie tai, kad velnias - “aukščiausias prūsų dievas”, verčiau lai pagalvoja kaip jo gentainiai germanai iš Dievulio galop Devil padirbo.

Archeologė ir mitologė Marija Gimbutienė mini vieną iš pagrindinių baltų dievų Veliną.

Jo savybės – „žiaurus, piktas mirties ir požemio karalystės dievas“ – yra analogiškos Pikolio (Patulo) bruožams.

Papildomai sužinome, kad baltai mirties dievybės augalais laikė alksnį ir spygliuočius medžius.

Tradicija nubarstyti kelią prie velionio eglišakėmis yra išlikusi iki šiol.

O kaipgi eglutė skarota, eglutė žalia?

Ogi štai kaip:

Lietuvoje Kalėdų eglės pradėtos puošti per Pirmąjį pasaulinį karą. Jas puošė vokiečių kareiviai.

Vėliau jos buvo puošiamos dvaruose, inteligentų namuose miestuose.

Lietuvos kaime kalėdinės eglutės puošiamos nuo 20 a. 4-o dešimtmečio.

Tai burtai!


Mes valkatos, benamiai

Išėjom iš namų,

Palikom gimtą sodžių;

Dėl ko gi?

Dėl urvų!

Svarbiausiais ir galingiausiais Dievo sūnumis laikyti Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis [Poklius].

Kiekvienas jų savo žinioje turėjo atskiras Visatos dalis: Perkūnas – dangų ir atmosferą, Patrimpas – žemę ir jos augaliją, o Pikuolis – požemį.


Ne Pikuolio viršus.


Matot?


Žiūrėkit - mus saugo.


Kas čia vilioja?


Perspėja!


Kviečia, šaukia.


A?