Kuningas 2010-09-10 17:33
Livonijos kronika vartoja žodį „kunig“, kuris dabartinėje vokiečių kalboje yra „konig“. Pasak Kazimiero Būgos, ta forma vokiečių kalboje susiformavo XIII amžiuje, ją atitinka lietuviškas skolinys „kunigas“ ir tai reiškia „karalius“.
Taip, šneka istorikas, Tomas Baranauskas.
Kunigą pasiskolinom.
Iš vokiečių.
Nujojom pas juos...
Ne, jie patys atsigrūdo su kalavijais ir kryžiais - sako, te, pasiskolinkit kunigą, bo neturit!
O kunigaikščių skolintis nereikėjo - turėjom savų.
Va kaip.
king
O.E. cyning, from P.Gmc. *kuninggaz (cf. Du. koning, O.H.G. kuning, O.N. konungr, Dan. konge, Ger. könig). Possibly related to O.E. cynn "family, race" (see kin), making a king originally a "leader of the people;" or from a related root suggesting "noble birth," making a king originally "one who descended from noble birth." The sociological and ideological implications make this a topic of much debate. Finnish kuningas "king," O.C.S. kunegu "prince" (Rus. knyaz, Boh. knez), Lith. kunigas "clergyman" are loans from Germanic.
Matot, net ir suomiai savo karalių - kuningą - pasiskolijo, iš vokiečių.
Eikit vokiečių pasiteiraut, ar dar moka vokiškai - paklauskit, ką reiškia kuninggaz.
Kai klausit, nepamirškit dvi g ištart: gg.
Kazimieras Būga 2010-09-10 21:49
Pamiršau pasakyti, kad germancai prūsus užpuolė, kaip tyčia, XIII amžiuj, tada ir Kunegsgarbą paėmė, na, tą miestą, kur dabar Kionigsbergas, ir ten atsivedė savo konagį kaži kokį, o ką lietuviams paskolino?
Nebeatamenu jau...
Na, žodžiu, tada, XIII amžiuj, ta dabartinio germaniško žodžio konig forma kunig jų kalboje ir susiformavo.
A, štai kaip! Kai jie suformavo tą formą, tai mum ir paskolino iškart.
Tai dabar ir turim karalių, katrą kunigu vadinam.
Visi, turbūt, matėt.
Labanakt dabar jau.
Laikas tai vėlyvas.
R.Petrauskas. Mindaugas galėjo save vadinti kunigu, bet greičiausiai tais laikais „kunigas“ reiškė ne vien karalių. Yra daugiau lingvistinių tyrimų, ne vien K.Būgos. Šis žodis buvo ir prūsų kalboje. Jei jis reikštų vien „karalių“, jo ten nebūtų, nes prūsai tuo metu neturėjo karalių. Šis žodis, matyt, reiškė apskritai „kilmingąjį“.
Tai ir prūsai bus žodį pasiskolinę.
IIRC Uralic languages has lots of loans from Proto-Indo-European itself, as well as from Proto-Slavic and Proto-Germanic. An example is Finnish "Kunningas", meaning "King", from Proto-Germanic "Kunningaz".(žr. skyrelį Tocharian).
Matot, germanai mums per galvas Uralan nusigrūdo, kaži kada. Ir slavai, kokiam V-VI amžiuj Pietų Europoj pasirodę, irgi ten paspėjo.
O mes kaime sėdėjom ir skolinomės iš abiejų vikruolių.
Žodžiams kintant raidės pradingsta, o ne atsiranda.
Kuningas -> Konung (šved.), Koenig (vok.)-> Konge (norveg.), King (angl.).
Štai seka, rikiuojanti senuosius ir naujuosius bei rodanti, kas po ko. Kai kryžiokai nukirto mūsų Kuningą, atvedė giesmes giedantį vyrą su suknia ir pasakė - jis nuo šiol bus jums už vadovą. Tam tikra prasme taip ir nutiko. O mums, Kuningo netekusiems, beliko kuningaikščiai. Kai kuriuos buvom Didžiaisiais Kuningaikščiais paskelbę.
Karalius - kunnegs <32> [Konagis E 405]
Kunigas - nōseilaniks <32> [Geistlicher MK]
dvasiškas, dvasinis - nōseilawingiskas <25> aj nom sg m [Noseilewingiskan 123]
Siela prūsams rūpėjo, ne tik kūnas.
kilmingas - pertiksniskas <25> [pertiksnā drv]
Kodėl, įdomu, pagonių užkariautojai jų žemėj miestą pavadino Karaliaučium-Königsberg, patys tokio savo krašte neturėdami?
Tai čiūdni kryžiokai!
Karaliaučius - Kunnegsgarbs <32> [Königsberg MK]
kalnas - gārbs <36> [Grabis E 28]
Kunnegsgarbs - Kunnego kalnas.
Kuningo piliakalnis?
Kaip lietuviai savo didžiavyrius laidojo?
Tai gal Kunnegsgarbs, vis tik, buvo, dar iki kryžiuočių atėjimo?
Su tokiais pavadinimais juk nejuokauta.
Štai rusai yra girdėję apie Царьград, bet retas jų, paklaustas, o kurgi tas miestas, teisingai atsako.
Tomui Baranauskui 2010-09-10 22:19
Karalius – labiausiai paplitęs (Rytų Europoje) vyriškas monarcho titulas. Lietuviškas žodis „karalius“ yra pasiskolintas iš slavų kalbų (rusiškai король, baltarusiškai кароль, lenkiškai król), o pastarosiose yra padarytas iš Karolio Didžiojo vardo.
Taip sako Vikipedija.
Tamsta esat teisus, kai sakot, kad žodį "karalius" mes pasiskolinom iš slavų. Juk savo kaime apie Karolį Didijį net girdėję nebuvom nė sykio.
O slavai buvo.
Sako mum - te jum krul.
Mes sakom - ačiū, tuoj pritaisysim -us, bus krulius.
Ai, gal kitaip buvo - rusai sako - mūsų Maskvos karalystėj yr король, o mum pavydu, kad nieko neturim, tai pasiėmėm, pritaisėm - ius, išėjo korolius, dar pataisinėjom, ir karalių įgijom.
Kaip ir žodį istorikas.
Istorikas = историк+as.
Visa laimė, kas slavų aplinkui netrūko, na, bent jau pataruoju metu.
Tamstai, kaipo историк+as-ui, du klausimai:
1. Kodėl žodis karalius paplito Rytų Europoje (kaip įrašiau skliausteliuose pirmam sakiny), o Vakarų Europoj - ne?
2. Kodėl Kirilas su Metodijum slavam raštą padirbo berašydami taip vadinama senąja slavų kalba Tesalonikuose, katrie yra Graikijoj, ir rašė vietiniu slavišku dialektu? Ką ten, Graikijoj, slavai, ir dargi vietiniai, veikė?
Pagoniškoje Lietuvoje, neturėjusioje rašto kultūros, valdovų sekretoriais buvo daugiausia iš užsienio kraštų atvykę raštininkai.....
Šventosios Romos Imperatorius 2010-09-10 22:35
Gediminas laiškuose, rašytuose į Vakarus, tituluotas karaliumi, o jo sūnus Algirdas graikiškame laiške į Bizantiją pavadintas net basilėjumi, t. y. imperatoriumi.
O ką tu su jais - pagonys, savo tikėjimą turėjo, kas jiem gali uždrausti imperatoriais vadintis?
Kiekvieno tikėjimo erdvėj - imperatorius tik vienas.
Vytautas apsikrikštijo, prašė manęs ir Popiežiaus karūnos, vasalu norėjo būt.
Mes sutikom, o kas jam skirtą karūną nušvilpė, patys aiškinkitės.
Iš kitos pusės, ką čia besiiaškinti - dabar juk esat mūsų vasalai, atėję mūsų Imperijos teisių perėmėjon - Europos Sąjungon.
Algimantas Gureckas 2010-09-11 05:48
Sutartyse, laiškuose, antspauduose Lietuvos pagoniškieji valdovai lotyniškai, vokiškai vadinosi karaliais (rex, konung, kunig, koenig). Taip juos vadino Vakarų Europa ir Vokiečių (kryžiuočių) ordinas. Didžiaisiais kunigaikščiais vadino rusai ir retroaktyviai juos taip pavadino lenkų kronikininkas Dlugosz. Lietuva tada nebuvo krikščioniškos Europos dalis, krikščionių teisė ir papročiai Lietuvoj neturėjo galios. Tik su Lietuvos krikštu Vakarų krikščioniškos Europos teisė ir papročiai tapo Lietuvoj privalomi. Mes esam tos senosios valstybės įpėdiniai ir paveldėtojai, todėl mums privalu gerbti jos santvarką ir teisę -- iki krikšto pagonišką, po krikšto krikščionišką. Todėl tuos pagonius valdovus, kurie vadinosi karaliais, turime taip ir vadinti. Bet po krikšto Vytautas Didysis ir kiti Lietuvos valdovai vadinosi Didžiaisiais kunigaikščiais, tai juos teisinga taip tituluoti.
Netiesa, kad tik popiežiai galėjo karaliaus titulą suteikti. Vytautą pakelti į karalius savo autoritetu siūlė Šventosios Romos imperatorius, popiežius tam buvo nepalankus. Iš vis mūsų istorikai laikosi kraštutinio popiežių galių interpretavimo, kuriam jau viduramžiais priešinosi imperatorių šalininkai. Karolis Didysis pyko, kad popiežius jam besimeldžiant priselinęs uždėjo imperatoriaus karūną. Todėl Napoleonas pats sau imperatoriaus karūną užsidėjo. Švedų karalius Karolis XII nustūmė liuteronų vyskupus, pasiėmė karūną ir ją taip pat pats sau užsidėjo. Šiais laikais katalikas Ispanijos karalius prisiekia parlamente ir tampa karaliumi be popiežiaus, vyskupų ar kunigų jo karūnavimo.
Štai kaip nutiko.
Iš senovės vokiečių žodžio kuningas nesiskolinom, jį arčiau senovinių švabų gyvenę suomiai pasiskolino.
Kaip ir senovinius germaniškus žodžius kirvis ir laivas.
O mes iš tų pačių germanų vėlesnį žodį, kunigas, pasiskolinom.
Nes nuo tų, kas kuningą turėjo, per toli gyvenom.
O kunigaikščių nesiskolinom, turėjom savų.
Net ir kuningaikščių turėjom.
Apsikrikštijom, ne savo noru, kunigaikščiais vadintis liepia, karaliais nebeleidžia.
Ir karūnos neturim, o kaimynai turi.
Ir mes norim, kai kurie.
O karūnas tas, kurių mes norim, Romoj dalina.
Mat, tokį krikštą gavom.
Romon reikia laiškus rašyt, ne Konstantinopolin.
Norėjom tai norėjom, bet jų netekom, dar ir slavam prasiskolinom.
Tokios mūsų krikštynos.
kùningas sm. (3b)
1. žr. kunigas 1: Jau dabar ir ponus kuningais pagauna vadinti N.
2. R208, K, Šlv žr. kunigas 3: Eina kunings par bažnyčią JV615. Ką dirbs kunings nesakęs Sln. Kuningėlis, kuningytis, kuningužis N.
kùningė sf. (1)
1. N žr. 1 kunigė 1: Tą ugnį sergėjo tam tikros kuningės, vaidilutėmis vadintos rš.
2. žr. 1 kunigė 3: Ar esi kokia kuningė, ar ponė? A1885,18.
kuningiūtė sf. kunigo (kunigaikščio) duktė: Leidžiuos namuosna, nes aš kuningiūtė A1885,104.
kuningáikštė sf. (1) žr. kunigaikštė 1: Kuningaikštė tarp pagonų CI749.
kuningáikštis sm. (1) žr. kunigaikštis 1: Pradėjo tokį kuningaikščio darbą labai peikti A1884,22. ^ Koks kuningaikštis, tokie ir jo urėdininkai BbSir10,2.
kuningaikštỹstė sf. (2) žr. kunigaikštystė 1: Žemaitija, nuokampis ir kuningaikštystė Lietuvos, turi 70 mylių išilgumo A1884,85.
kuningáikštiškas, -a adj. (1) žr. kunigaikštiškas: Gediminas … perkėlė savo kuningaikštišką sostą A1884,47.
kū́ninimas sm. (1) darymas žmogumi.
įkū́ninimas sm. (1) bažn. → įkūninti: Įkūninimas Viešpaties DP1. Metas artinos mūsų atpirkimo, o įkūninimo Sūnaus Dievo DP563. | refl. N: Diena insikūninimo Christaus SPII124. Įsikūninimas Dievo SD392.
įkū́ninti tr.; Sut versti kūnu; padaryti žmogumi. | refl. N: Drin mūsų pavargėlių … įkūninos … ir stojos žmogumi DP3. | Dievo žodis įkūninos brš.
kū́nyti, -ija, -ijo tr. K versti kūnu, realybe vykdyti, realizuoti: Ką jie čia kūnija (stengiasi kūnu paversti)? J.Jabl. | Komitetas būtų laimingas, jei kalbos apie didžiųjų viešbučių statybą jau būtų baigiamos kūnyti rš. | refl. M.
įkū́nyti tr.
1. paversti realybe, įvykdyti, įgyvendinti: To neįkū́nysi (kūnu nepaversi) J.Jabl. | Į gatvę atskrenda pulkas žvirblių, galėtum sakyti, kad tai ne žvirblių būrys, o įkūnytas piktumas: jie mušasi, nė patys nežinodami, kas draugas, kas priešas I.Simon. Atrodė, lyg įkūnytas liūdesys pats ten sėdėtų I.Simon. Tą sumanymą reikia įkūnyti rš. | refl.: Mokytojas pajuto, kad visa, kas brangu, verta jo gyvenimo, buvo įsikūniję aname jo jaunystės paveiksle P.Cvir. Šviesūs sapnai įsikūnija, laimina jauną ir seną V.Myk-Put.
2. Š į kūną įvaryti, įšerti, įpenėti: Įkū́nijau aš arklį, paršą, t. y. įšėriau į kūną J.
3. refl. įsigalėti, įsišaknyti, užgyventi: Bernas įsikū́nija, kurs seniai įsigyvena bute, ilgai stovi bute J.
4. refl. įprasti: Viršininkas jau įsikū́nijo į pinigus valsčiaus, t. y. pradrįso imti, įsibuvo, įbingo J.
5. refl. R254 bažn. tapti žmogumi (krikščionių religijoje – apie Kristų): Kristus … nužengė nuog dangaus ir insikūnijo BPI71.
pérsikūnyti pasikeisti, tartum įgauti kitą kūną: Tuomet jis susilieja su vaizdu ir kūrybiškai persikūnija rš.
susikū́nyti susimylėti: Anuodu susikū́nijo ir apsižanijo J.
kū́nytojas, -a smob. (1) kas kūnija.
įkū́nytojas, -a smob. (1) kas ką įkūnija, įvykdo, įgyvendina: Viso pasaulio gražiausių svajonių įkūnytojai – tai mes
kūnìngas, -a adj. (1) DŽ, Vl, kū́ningas (1) K
1. SD29, N kuris stambaus, didelio kūno, įkūnus, riebus: Kurs turi kūną mėsingą, tas kū́ningas J. Kanopa išėjo į kitą kambarį ir netrukus sugrįžo su kūninga, dailaus veido šeimininke rš. Svajojo Karolis apie žmoną ėdrią, kūningą ir visada gero ūpo LzP. Į kambarį įėjo aukštaūgis, petingas ir kūningas senis rš. Ano bobelė buvo už visas kūningesnė Brs.
2. kūniškas: Ir mes klausykime jo ne tiektai ausimis kūningomis DP493.
Tai čia gal senų senovėj kada...
Jau kuris laikas jų vietoj mažuliai, va tokiu vainiku vainikuoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą