- Tai tau taip pasakyta. O kiti kitokius prisakymus gavę.
Šlėkta, šlėktos arba bajorai – teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas Lenkijos karalystėje, vėliau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau ir Respublikoje šis luomas vienintelis turėjo pilietines ir politines teises. Kaip atskiras luomas egzistavo ir prijungus Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką prie Rusijos imperijos. Čia šlėktos luomas buvo sulygintas teisėmis su rusų bajorija - Dvorianstvo. Luomo privilegijos buvo panaikintas 1863 caro įsaku. Nuo to laiko jokių privilegijų nebeturi, tačiau kasdieninėje vartosenoje terminai išliko ir žymį asmenis turinčius kilminguosius protėvius. Nors šiandieninėje lietuvių kalboje Lietuvos kilmingieji dažniausiai yra įvardijami terminu bajorai, iš istorinės tiesos požiūrio lietuvių kalboje turėtų būti vartojamas terminas šlėkta, tačiau šis terminas nėra plačiai vartojamas, nes lietuvių kalbininkams nepatinka iš lenkų kalbos atėjęs terminas [1][2], tačiau tai daroma neteisėtai [3], nes patys save kilmingieji vadino šlėkta. Atsisakymas naudoti terminą šlėkta sukomplikuoja įvardijimą [4]. Nuo XVI a. vidurio pavadinti kilmingąjį bajoru buvo didelis įžeidimas.
Lietuviškas terminas bajorai yra skolinys iš senrusių (rusėnų, gudų) kalbos бояре 'bojarinai (stambūs senosios Rusijos žemvaldžiai)'. Šis žodis (vienaskaita rus. боярин) ir jo variantai plačiai paplitę slavų kalbose (bulgarų, chorvatų, slovėnų, čekų, lenkų ir kt.). Jo kilmė nėra aiški (Бай (самоназв. bairt‧zix [pɛ42‧tsi33 пэ-ци]; кит. 白族, пиньинь báizú — «белые люди»...),
bet viena logiškesnių hipotezių teigia, kad jis kilęs iš sen.tiurk. *boĭ är 'turtingas, žymus vyras' (jam giminingas žinomas tiurkiškas žodis bajus 'turtuolis')[5]. Manoma, kad šį terminą į senrusių kalbą atnešė tiurkų gentys: pečenegai arba polovcai. Terminas bajus iki šiol vartojamas Vidurinėje Azijoje, Kazachijoje, Kaukaze. Rusų žemėse „bojarino“ terminas rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo XI a.
Pirmieji įstatymai, kurie mini žydus, buvo Vytauto privilegijos Trakų žydams 1388 m. birželio 24 d., Bresto (Brastos) – 1388 m. liepos 21 d. Vėliau (1388-1389) privilegijos buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams. Vytauto privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai – laisvaisiais gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo (kaip ir bajoro) galvą reikėdavo atsakyti savo galva.
Jau vokiečių kalba parašytose kronikose kalbant apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę yra minimi de beste leuten išvertus reiškia gerieji žmonės. Tyrinėtojų nuomone tai ir yra kilmingieji, kartu tai reiškia, kad terminas bajoras dar nebuvo vartojamas. Vėlesniuose vokiečių kalba rašytose šaltiniuose atsiranda terminas boyaren t. y. neabejotinai bajorai. Kalbininkų teigimu terminas bajorai lietuvių kalboje įsitvirtino apie XIV amžiaus vidurį. Tuo pačiu metu nunyko ir terminas gerieji žmonės, galutinai išnyko XVI a. pabaigoje.
Jogaila savo laiškuose vartojo abu terminus: bajorai ir gerieji žmonės, tačiau tai nebuvo sinonimai; iš laiškų formuluotės matyti, kad gerieji žmonės yra žemesnio rango asmenys.
Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių į bajorų luomą Lenkijoje ir Lietuvoje pateko santykinai didelė gyventojų dalis (Lenkijoje net virš 10 proc. gyventojų). Kilmingųjų dalis atsirado dėl karo tarnybos. Iš pradžių kariauna tarnavo genties vadui, o vėliau iš jo kilusiam kunigaikščiui. Iki XIV a. pabaigos į karą dar buvo šaukiami visi vyrai. Vytautas pertvarkė kariuomenę ir padarė ją profesionalia, vien bajorų kariuomene. Todėl jis padidino bajorų karių skaičių – net iš prastųjų žmonių rinko karui tinkamus vyrus ir darė juos bajorais kariais, atleisdamas nuo ūkinių darbų ir prievolių.
Laikui bėgant termino bajoras reikšmė kito. XVI amžiaus pabaigoje sąvoka bajoras galutinai atsiskyrė nuo sąvokos šlėkta. Nuo tada bajoru buvo įvardijamas nekilmingasis dirbantis dvare. Pavadinti kilmingąjį bajoru buvo didelis įžeidimas. Terminas bajoras buvo vartojamas apibrėžti nekilmingo luomo žmogų dirbantį dvare, pavyzdžiui, tijūnu, ekonomu. Jais dirbdavo ir laisvieji valstiečiai. Tai liudija tokios lietuvių valstiečių pavardės kurios formavosi 17-18 amžiuose kaip: Bajoras, Bajorūnas, Bajoraitis. Patys save kilmingieji vyraujant lenkų kalbai įvardindavo terminu szlachta, lietuvių kalboje - šlėkta.
Lietuvoje kilmingųjų luomas galutinai susiformavo XV a. Ilgą laiką bajorų luomas išliko atviras, t. y. į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiajam kunigaikščiui. Tarnybinių bajorų vaidmuo didėjo mažėjant eilinių kunigaikščių, valdžiusių vieną – dvi pilis, skaičiui, ypač Švitrigailos-Žygimanto karo metu.
XV a. labai išplito stambioji žemėvalda. Bajorų viršūnė pradėjo save vadinti ponais. Jie ėmė dalyvauti valstybės gyvenime. XV a. atsirado Ponų taryba, patarinėjusi karaliui. Bet kai XVI a. pabaigoje visi bajorai ėmė dalyvauti valstybės valdyme ir vadintis ponais, tai buvę ponai tapo didikais. Bajorų luomas susiskaidė – jį sudarė didikai (grafai, kunigaikščiai), tarnybiniai bajorai, stambūs bajorai, priklausomų žmonių neturintys bajorai, plikbajoriai, kurie labai priklausė nuo didikų. Bajorija susiformavusios Lietuvos valstybės pagrindu tapo Viduramžiais: bajorų žmonės mokėjo mokesčius, statė ir taisė pilis, vykdė pasėdžio prievolę.
Iš pradžių vyravo žemės valdymas iki gyvos galvos, vėliau formuojasi tėvoninė žemėvalda. Norėdami didinti kariuomenės skaičių Didieji kunigaikščiai dalindavo beneficijas, nes nuo žemės priklausė ir tarnyba. Lietuvos valstybė iki XIV a. pabaigos valdė apie 2/3 visų žemių, o 1569 m. jai liko tik 1/3, nes daug žemių buvo išdalyta bajorams. Pagal 1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymą etninė Lietuva turėjo 5730 raitelių, o rusų žemės – 5372 raitelius. Vienas raitelis buvo siunčiamas nuo 8 valstiečių tarnybų. Tarnyboje buvo 3-4 valstiečių kiemai.
Didikai iš kitų bajorų (šlėktos) išsiskyrė pagal tris požymius:
1. valdė stambias latifundijas keliuose pavietuose, lietuvių ir baltarusių žemėse ir net Lenkijoje,
2. turėjo gavę iš Šventosios Romos imperijos kunigaikščio, grafo ir kt. titulus,
3. užėmė ministrų, dignitorių ir vyskupų pareigas, kartu įgydami senatoriaus postą.
Diedovščinos betrūko:)
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau ir Respublikoje šis luomas vienintelis turėjo pilietines ir politines teises. Visi šlėktos atstovai teoriškai teisiškai buvo lygūs. Seimų nutarimai draudė save tituluoti grafais, kunigaikščiais, baronais ir t. t., taip pat buvo draudžiama naudotis kitose valstybės gautu titulu. Išimtis turėti kunigaikščio titulą buvo palikta tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės kunigaikščiams: Giedroycams, Sluckiams ir k.t., nes Liublino unijos sudarymo metu jie šį titulą turėjo. Taip pat išimtis buvo palikta Lenkijos Karalystės šlėktai kuri unijos sudarymo metu prie savo vardo prirašė titulą. Draudimas naudotis titulais buvo pakartotas 1638, 1641, 1673, 1678 metų seimuose.
Ką apie mūsų bajorus kiti šneka?
Paskaitykim Vikipedijos "Bajorus" kitom kalbom.
Шляхта (польск. Szlachta от древневерхненемецкого slahta — род, либо нем. Schlacht — сражение) — привилегированное сословие в Королевстве Польском, Великом княжестве Литовском и, после Люблинской унии 1569 года, в Речи Посполитой. Польская шляхта изначально была исключительно воинским сословием, сумевшим со временем утвердить право на выборную монархию.
Либо нем. Schlacht — сражение.
The szlachta (Polish: szlachta, [ˈʂlaxta] ( listen), in Ukrainian Cyrillic: Шляхта), was a privileged class with origins in the Kingdom of Poland. It gained considerable institutional privileges during the 1333-1370 reign of Casimir the Great.[1] In 1413, following a series of tentative personal unions between the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland, the existing Lithuanian nobility formally joined the class.[1] As the Polish-Lithuanian Commonwealth (1569–1795) evolved, its membership grew to include leaders of Ducal Prussia and the Ruthenian lands.
Oho, kokia Ruthenia...
Kadangi Prūsija daug senesnė už Ruthenia, tai reikalų maišytojai Ducal Prussia mažesnę, 600 metais vėlesnę, ir jau germanišką Vikipedijon įdėjo.
Šļahta bija kopējs apzīmējums Polijas-Lietuvas kopvalsts dižciltīgo ģimeņu piederīgajiem.
Ir tu, Brutai:)
Szlachta – stan społeczny istniejący w Królestwie Polskim, Rzeczypospolitej Obojga Narodów oraz na polskich, litewskich i ukraińskich ziemiach w czasie rozbiorów. Powstała z przekształcenia się stanu rycerskiego w szlachecki.
Szlachta to określenie wywodzące się od niem. Geschlecht (ród), a zarazem od starodolnoniemieckiego slahta, co oznacza „rąbać”.
Mat kaip.
А, может, шляхта - с лях?
Когда Литве царя Василия вручили. Царь Василий Шуйский был в июле 1610 г. свергнут с престола, пострижен в монахи и затем отвезен в Польшу.
Литвою звали тогда всех подданных польско-литовского королевства: поляков или ляхов, собственно литовцев и русских из Белой и Малой Руси; в числе сих малорусов было много казаков.
O kaip dabar?
www.lietuva.lt istorijos puslapis dabar - toks.
Тогда была Литва, теперь же - Польша.
Bajoras:)
Nobleman.
Boyar, if Russian.
Дворянин.
Боярин, однако.
Bajoras!
Ar Rikis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą