Švediški rubliai

Šiandien automobilyje išgirstu, kad šiemet baigiasi rublinių indėlių atkūrimo maratomas, o dar nepareiškusieji noro atgauti savo rublinius indėlius turi ateiti "Swedbankan" tų indėlių dokumentų.

Čia tai bent.

Per dvidešimt metų po I pasaulinio karo pralaimėjusi jame Vokietija pasikėlė II pasauliniam karui, o mes per tokį patį laiką, laisvėn išsiveržę, baigiam atkurti rublinius indėlius.

O mūsų rublinių indėlių popieriai, pasirodo, švedų banke guli.

Šmaikštu!

Kas nepamiršo, atsimena, kaip premjeras Gediminas Vagnorius televizoriuje aiškino, kad nereikia skubėti atsiimti tų rublinių indėlių, nes pinigų yra, nėra tik piniginių ženklų.

Uošviai tada, vienok, manęs paklausė, ne premjero.

O tų ženklų ligi šiol nėra.

Gal čia žiema kalta, kad vėl rašau rašinį tema "durnių ir bažnyčioj muša":)

Milijardai pražuvo.

Pražuvo ir pražuvo.

Naudą švedai gavo.

Mūsų rubliniai indėliai švedų "Swedbanke" todėl, kad jis įgijo "Hansabanką", kuris nupirko Lietuvos taupomąjį banką, kuris dar anksčiau užvaldė sovietines taupomąsias kasas.

Kurias paprasti sovietų Lietuvos piliečiai ir telankydavo, nešini pinigais.

Nes kitokių bankų tiems Sovietijos paprastiems žmonėms ir nebuvo.

Rublinių indėlių "atkūrimas buvo vykdomas Lietuvos taupomajame banke, kurį 2001 m. įsigijo "AS Hansapank", dalyvaujant strateginiam investuotojui "Swedbank"".

Finansiniai investuotojai, paprastai investicijų fondai, perka privačias įmones, jas vysto ir vėliau parduoda, o strateginis investuotojas dažniausiai tik perka, o parduoda tik blogiausiu atveju, be to, šiame procese jis nėra taip įgudęs kaip finansinis...

Strateginių investuotojų tikslas yra vienas: Įsigyti kontrolinį bendrovės akcijų paketą, kad galėtų pakeisti įstatus; likviduoti bendrovę; išsimokėti dividendus; susijungti; išleisti akcijų emisiją.

O ką?

Atkūrusi 1 mln. Lt rublinių indėlių, valstybė už administavimą sumokėjo 0,9 mln. Lt.

Neblogas tas strateginis biznis - strategui, žinoma.

Gal, vis tik, tik pas mus taip?

Gal tik mūsų Vyriausybė klauso strateginio investuotojo patarimų, nekreipdama dėmesio, kad jo paties, strateginėj šaly, tie patarimai neįgyvendinami?

Pasakėčia tai tokia: apsukrūs vietiniai vaikinai priglobė sovietines taupkases, praganė rublius, pinigų ganymo mechanizmą pardavė "kutriems estams", tie - "tar kutresniems žvėdams", vėl taupkasių specialistams, tie baigia atkurti mūsų rublinius indėlius, dabar jau santykiu "rublis tau, 90 kapeikų man", - mūsų sąskaita, žinoma - pardavus mūsų valstybės turtą, reguliuoja mums gyvenimą kaitaliodami paskolų srautus ir jų palūkanas, šitaip perima mūsų rankomis sukurtą turtą, žada grynųjų pinigų operacijų apribojimus bei keisti mūsų įpročius.


Gal jau tikrai Swedbanklandijoj gyvenam?

Įdomu, jei mūsų į skolas lendančioj šaly su dabar jau švediškų rublių indėliais nutiktų tas pats, kas su rublių indėliais prieš porą dešimtmečių nutiko, mums vėl tektų valstybės turtą pardavinėt?

Ką, įdomu, parduotumėm?

Ar užtektų mums sugebėjimų, kokius kai kas turi, skolas pardavinėt?

Kuo skiriasi "savo skolas parduot" nuo "parsiduot"?