Fura

Kontrabandą trečiame ir ketvirtame XIX a. dešimtmečiuose jau gabendavo dideli organizuoti būriai, nuo 20 iki 100 vyrų, juos vadino „partijomis“.

1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimai padėjo valstiečiams apsirūpinti ginklais, tad tokie būriai buvo gana gerai ginkluoti, be to, juos remdavo ir slėpdavo dauguma kaimo gyventojų.

Dažniausiai kontrabandininkai per sieną gabendavo sidabro lydinius, sachariną, spiritą, arbatą, cigarus, galanterijos gaminius.

Tiesiogiai gabenti prekių paprastai samdydavo vadinamuosius „furmanus“, dažniausiai – žydus. Pastarųjų tarp kontrabandininkų buvo ypač gausu, teigiama, kad, pavyzdžiui, Tauragės krašte jie kontroliavo visą prekybą nepaisydami jokių pasienio apribojimų.

1845-aisiais žydų kareivius net buvo uždrausta skirti į pasienio apsaugos tarnybą, nes jie netrukdavo sutarti su savo tautiečiais kontrabandininkais, o 1861 m. žydams iš viso buvo uždrausta kurtis arčiau kaip 50 kilometrų nuo Rusijos sienos.

Tiek rusų valdininkai, tiek to meto spauda nesismulkindami tvirtino, kad žydai XIX a. pradžioje buvo pagrindinis kontrabandos pasienyje variklis, jų tuo metu ir įkliūdavo daugiausia. Ir tik ilgainiui esą į šį verslą įsijungė ir pasienio valstiečių, jie tapdavo kontrabandininkų juodadarbiais – vežikais, prekių slėpėjais ir pan. XIX a. pabaigoje lietuvių spauda (pavyzdžiui, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“) jau atvirai rašė, kad iš kontrabandos daugiausia pelnosi ir mažiausiai rizikuoja jos perpardavėjai – miesteliuose gyvenantys žydai.

Caro muitininkams ir policininkams dažniausiai tepavykdavo sulaikyti tik tiesioginius kontrabandos gabentojus – jau minėtus „furmanus“.

Kokia sena tradicija...

Furmana...

Gana.

Tema uždaryta.

Furmanų dabar nebėr, yra tik furos.

Ir

furistai.