Romuva

Roma.

Roma

Etymology

 

Uncertain. Roman mythology derived the name from Romulus, a legendary founder and first king. The word may be of Etruscan origin, as Ruma was one of the Etruscan gens (clan, tribe), and Rumon was the Etruscan name for the Tiber River.


Uncertain...

... may be... 


Rumon Romoj ramiai teka...

Rome

capital of Italy; seat of an ancient republic and empire; city of the Papacy, Old English, from Old French Rome, from Latin Roma, a word of uncertain origin. "The original Roma quadrata was the fortified enclosure on the Palatine hill," according to Tucker, who finds "no probability" in derivation from *sreu- "flow," and suggests the name is "most probably" from *urobsma (urbs, robur) and otherwise, "but less likely" from *urosma "hill" (compare Sanskrit varsman- "height, point," Lithuanian virsus "upper"). Another suggestion [Klein] is that it is from Etruscan (compare Rumon, former name of Tiber River). Common in proverbs, such as Rome was not buylt in one daye (1540s); for when a man doth to Rome come, he must do as there is done (1590s); All roads alike conduct to Rome (1806).

:) )))  

Pamiršo viską.

Luotynai...

Reiktų primint. 

Lituus, vaticinijų kalvoje.

Augurai.

Romuva.

Traukėsi mūsų Romuva civilizatorių stumiama...

romuvà sf. (3^b) K.Būg, DŽ¹ istor. senovės baltų genčių šventovė: Šventovės vienur buvo vadinamos romuvomis, kitur alkomis rš. Kažin ar ir berastuv romuvą, kur dar bešviestų amžina ugnis! Vd.
.

Kas toks lituus rankoj laiko?

O kas tokie per mišias siūlo ramybės vienas kitam palinkėti? 
 .
Ramus.
 .

romùs, -ì adj. (4) K, DŽ, rómus, -i, rõmus, -i Dk; SD28,128,340,348, Q635, MŽ400, M

1. taikus, nuolankus, kantrus: Jokimas, nors nebuvo gražuolis, tačiau romus, geras žmogus, mylėjo ir užjautė ją J.Avyž. Romūs lietuvių bernai ir sūnūs rš. Paliko tiktai Peldžius – vyrą ir žmoną. Pačius romiausius tarp visos giminės, visą vakarą burnos nepravėrusius J.Balt. Esu datyręs, kaip vargu yra, visiems sujudus, romiam, tykiam pasilikti A.Baran. Rómus būdas BŽ19. Su romià dvasia KII142. Aiškiai girdėjau romų, bet ryškų tavo balsą, šaukiantį mane vardu J.Jabl. Esmi romus ir nužemintos širdies SE272. Turi vaikus … mokyti, idant romi, vierni, paklusni ir pakajingi būtų Vln6. Teipajag krikščionys tur būt rõmumis ir nužemintais DP209. Visi esme vieno žmogaus sūnai, romiais esme, tarnai tavo nest špiegais Ch1Moz42,11. Tatai karalius … ateiti tau romus SPII147. Pašlovinti yra romieji, nesa jie žemę apsės VlnE180.
romù n., rõmu K. rõmiai adv. LKGII430, romiaĩ KII142, rómiai BŽ26; SD339: Juos teipog romiai išnešiot ir priimt turi MP66. Ir jis juos nuramino ir meiliai bei romiai kalbėjo Skv1Moz50,21. Tur kiekvienas pakūtnykas romiai ir dievobaimingai užsilaikyti brš. ║ nelinkęs smarkauti, nepiktas (apie gyvulį): Karvė labai romì buvo Sv. Mūsų kiaulės romios Bgs. Avis yra rõmus … gyvis DP209.

2. tylus, ramus, be triukšmo: Oras romus ir tvanka Žem. Romi tik atsibudusio rudens tyla užmigdė visą apygardą rš. Upė šnarėjo švelniai tartum miškas romią vasaros naktį J.Avyž.
romù n. DŽ: Buvo taip romu, tokia giedra, kad rodėsi, pati saulė žeme ridinėjo J.Bil. Čia taip romu, kad šišion vėtros blaškos Vd. rõmiai adv. DŽ: O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin J.Bil. Romiai stovėjo apsvaigęs miškas: nei ošimo, nei paukščių giedojimo J.Bil.
.
Raikia supainiot:)
.

Romainių gyvenvietė minima XIV a. vidurio kryžiuočių kronikose. Gyvenvietės senumą liudija ir piliakalnis, ir šaknis Rom -. Tai ta pati šaknis, kaip ir žodžių ramus, romus, Ramovė, Romuva. Spėjama, kad čia buvusi lietuvių šventykla, stovėjęs aukuras ir degusi amžinoji ugnis. Romainių miško parke iki šių dienų išlikę švento ąžuolyno likučiai. Istorikų duomenimis, šiame miške vykdavo pagoniškos apeigos, čia buvęs svarbus lietuvių religinis centras.
. 
...šaknis Rom -
. 

Romuvos pagrindiniai principai

1. Romuva yra kosmoso, arba gamtos, pasaulio religija. Ši samprata reiškia, jog šį tikėjimą praktikuojantis žmogus visą materialią gamtą laiko gyva ir šventa, žmogus ir dievai yra jos dalys, kurios viena nuo kitos priklausomos. Žmogus yra mikrokosmosas, mikropasaulis, kurio kūne ir sieloje vykstantys reiškiniai yra panašūs į gamtos stichijas. Dėl to gerbiami visi gamtos aspektai, tai gamtos ir gyvybės tausojimo religija. Šis esminis principas išreiškiamas gyvybės ar pasaulio medžio simbolika, panteizmu, augmenijos, gyvūnijos bei kitų gamtos objektų prilyginimu žmogui.
2. Darna – gamtoje, pasaulyje, žmonių visuomenėje veikiančių veiksnių pusiausvyra. Kartais vienas ar kitas veiksnys siekia dominuoti, nustelbdamas kitus ir taip griaudamas darną. Žmogaus tikslas yra siekti darnos.
3. Dievų ir deivių gerbimas. Dievai, kaip ir žmonės, yra gamtos dalis, tačiau žmogaus gyvenimas yra priklausomas nuo dievų, negerbdamas dievų žmogus gali sau pakenkti. Yra didieji dievai – Dievas (Dangus, Praamžius), Perkūnas, Žemyna (Motina Žemė), Laima (gyvenimo tikslas ir likimas), Saulė. Bet pasaulis yra labai sudėtingas ir įvairus, jame esama daugybė dievybių, todėl žmonės dievus pasirenka pagal tradiciją arba tai, kas jiems artimiau. Deivės ir dievai gali būti susiję su konkrečiomis vietovėmis, istoriniais įvykiais. Pagrindiniai Romuvos dievai suvienija bendruomenę.
4. Gamtos amžinumas. Lietuvių mituose (senųjų tikėjimų etiologinėse sakmėse) pasaulis kuriamas ir perkuriamas dviejų dievų – šviesos ir tamsos, kūrimo ir griovimo, dangaus ir požemio dievai – Dievas ir Velinas. Jų sąveika ir prieštaravimai kuria darną ir būtį.
5. Pagrindinis dorovės principas – aukso taisyklė – nesiekti padaryti kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma.
6. Protėvių gerbimas. Protėviai parūpino palikuonims galimybę būti ir džiaugtis gyvybe, taigi pagarba jiems išreiškiama jų sukurtų papročių, apeigų laikymusi. Protėvių sukurtos tradicijos apibrėžia tautos kultūrinį, tautinį, dvasinį identitetą ir išskiria tautos, bendruomenės narius nuo kitų tautų, padaro įdomius patiems sau ir kitiems.
7. Pagarba kitoms religijoms ir pasaulėžiūroms. Romuva yra politeistinė religija, kurioje iš principo egzistuoja įvairovė ir pakantumas. Šiuolaikinės demokratijos principai susiformavo politeistinėje antikos kultūroje. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje iki monoteistinės krikščionybės įsigalėjimo buvo toleruojami visi tikėjimai, pagoniškame Vilniaus mieste jau būta įvairiausių konfesijų žmonių.