×plėgà (brus. плягa, l. plaga) sf. (4), plega MP88
1. K, Lš, Pkr mušimas, pėrimas, pyla, dyža: Išdykėliuo vaikuo reik plėgõs Sg. Vaikas gavo nu motinos plėgõs Prk. Bijodamies, kad tas bekepuris, tėvo plėgą išvengt norėdamas, juos neišduotų, bėgo keliu namon BsV185.
2. Km kirtis, smūgis: Nuvarė jį į dvarą, gavo plėgų̃ gerai Alk. Duok delną, aš tau atskaitysiu dešims plėgų Ėr. Gavo plė̃gą per žandą Brs. O vaitas, liepęs paturėti, įkirto skersai tai mergaitei dvidešimt plėgų Sz.
3. Grž įnagis mušti: Kad davė su plėgà! PnmA. Ta plėgà tikrai dėl vaikų sienon įkišta Vb.
4. bausmė, nelaimė: Seniau žmonėm reikėjo visokių plėgų̃ iškentėt Užp. Jei jau taip (nėra sutikimo), tai paskutinė plėga Rm. Kalbos panykimas – tai yra skaudžiausia plėga lietuviams A1883,75. Žmonės bus baisiomis plegomis karoti DP518. Jeib jiemus nenusiduotų nepalaimas koksai (paraštėje plega kokia) BB2Moz30,12. ^ Kad tave plėgà paimtų! Vrn.
plango From Proto-Indo-European *plak-. Cognate with Old Church Slavonic плакати (plakati), Ancient Greek πλήσσω (plḗssō), Dutch vloeken. πλήσσω... |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą