Vinco Mykolaičio-Putino poema „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“) šiandien vadinama sovietinės cenzūros uždraustu, nuorašais plitusiu „rezistenciniu kūriniu“, tačiau jos parašymo aplinkybės iki pat šiol neaiškios. Vinco Mykolaičio-Putino „Raštų“ I tomo (Vilnius, „Vaga“, 1989 m.) komentaruose Irena Kostkevičiūtė tvirtino, kad poema parašyta 1943–1944 m., o pirmoji jos publikacija pasirodė 1967 m. žurnale „Aidai“ (Bruklinas, Nr. 7), antroji – Putino knygoje „Vivos plango, Mortuos voco“ (Čikaga, 1968). Pats Putinas, neslėpęs šios poemos autorystės, tvirtino ją parašęs 1943 metais, sukrėstas hitlerininkų žiaurumų. 1966 m. jis parašė poemos autorystę patvirtinantį pareiškimą.
Dėl šios poemos 1950 metais nukentėjo Kauno 8-osios gimnazijos mokytojas Dangerutis Čebelis, pas kurį per kratą buvo rastas šio kūrinio nuorašas. Teisme jis neatskleidė, kad „Vivos plango, mortuos voco“ autorius yra Vincas Mykolaitis-Putinas, ir buvo nuteistas 3–ims tremties metams.
1
Per bedugnes ir kalnus
Jūs žengiat kaip gigantai!
Išnardote marias
Ir kylat į padanges,
Ir spjaudotės ugnim,
Ir vemiate siera, –
Ir Dievo žemėj jums nėra,
Gyvieji!
Vieni kaip viešpačiai,
Kiti vergai.
Visi rūstaus likimo sūnūs:
Kerštu patvinusi dvasia
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia –
Kentėt apgaulėj ir mele
Ir žūti keikiant žydrą dangų.
V i v o s p l a n g o !
Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,
Nepalaimos herojai!
Visais keliais, visom kryptim
Su prievartos juoda mirtim
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti,
Likimo bausmei pasmerkti.
Kur krenta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaidrios gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
Vaiduokliai keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs dygstat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais žiedais,
Ir nokstat dvokiančiais nuodais
Tvaike to melo ir žabangų.
V i v o s p l a n g o !
Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įsatymų sugriuvo
Ir nuodėmės ir doros.
Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,
Kai mirti motiną pasmerkia.
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinta kančia.
Ir vakarop pasvirus saulė –
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo, –
Ir dalgis sutemoj sužvango. –
V i v o s p l a n g o !
Žioruoja plačios aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai.
Suplūdo pilkos minios
Jums garbę atiduoti,
Valdovai!
Jau aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę
Ir, gatvių dulkėse sukniubę,
Jums maldą vapa skubią,
Ir vergiškoj ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų padą.
Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja.
O žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje.
Ir švenčia pjūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango. –
V i v o s p l a n g o !
Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai!
Ar didmiesty, ar kaime
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergovėj užguiti,
Maištingam lūkesy kiti
Sukniubę!
O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
per naktį juodą, nykią
Pablūdęs kažkas klykia,
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango. –
V i v o s p l a n g o !
2
Dabar einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią,
Kur į calūno juodą minkštą drobę
Naktis visų mūs sielvartus suglobia.
Einu į laisvę, didelę ir plačią,
Kuri priims mane kaip lauktą svečią.
Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas brolius ir draugus.
Bet tolyje varpai dar bokštuos gaudžia
Ir dega vakarų žara,–
Ir vėl krūtinėj gėla maudžia,
Širdy pagieža ir aitra.
Ne viskas sutemose žuvo.
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko:
M o r t u o s v o c o !
Šaukiu aš jus visus iš kapinynų
Iš pakelės duobių ir griovių,
Iš molio, dumblo ir smėlynų
Ir iš visų mirties vietovių.
Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai,
Garbingieji pulkai ir legionai, –
Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado
Pūgų simfonijose mirtį rado,
Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį
Dūlėja nukankinti.
Pakilkite išniekinti,
Subjauroti, apluošinti,
Su aimanomis ir klyksmais,
Su maldomis ir su keiksmais,
Su budelių girta gauja,
Kuri žibintų žaroje
Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko.
M o r t u o s v o c o !
Bet tyli kapinynų tamsios kalvos,
Nekyla niekas iš drėgnos duobės.
Ramybėj miega griaučių plikos galvos, –
Jų sapno niekas niekad neįspės,
Kaip niekas neįspės kančios
Prasmės, nei galo, nei pradžios,
Ir viską saugos paslaptis
Kaip ta šiurpi, tyli naktis.
Ir eis gyvieji per tą būtį klaikią
Su gėla amžina, gilia.
Visiem, visiem keliu tuo eiti reikia,
O grįžti niekam nevalia.
Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną
Iš tos juodos nakties.
Tik pakelėj pro varpučio velėną
Gal ranką kas išties
Ir tars: eiva drauge į gilumą,
Į didžią, šventą tylumą,
Kur ašarų nebėr nė veide juoko...
M o r t u o s v o c o !
Ir aš einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią.
Einu per aukštą siaurą tiltą
Į naktį kvepiančią ir šiltą,
Kur juda žvaigždžių milijonai,
Pulkų pulkai ir legionai.
Ir mano kelio staigų vingį
Nužymi ruožai spindulingi.
Naktis gera, naktis kaip motina,
Jautri, įspėjanti, dosni, –
Paguodžia ir pasotina,
Kai jos viešnagėn pareini.
Ir aš nuvargęs parėjau
Ir klaidžiot nebenoriu jau
Aštriais įdegintais keliais –
Liepsnotais saulės spinduliais.
Ir sako ji: lik čia, sūnau,
Aš tavo sielvartą žinau.
Ir aš lieku. Kantriai vilkta
Sunki gyvenimo našta
Kaip varpa svyrinti prinoko.
M o r t u o s v o c o !
Per bedugnes ir kalnus
Jūs žengiat kaip gigantai!
Išnardote marias
Ir kylat į padanges,
Ir spjaudotės ugnim,
Ir vemiate siera, –
Ir Dievo žemėj jums nėra,
Gyvieji!
Vieni kaip viešpačiai,
Kiti vergai.
Visi rūstaus likimo sūnūs:
Kerštu patvinusi dvasia
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia –
Kentėt apgaulėj ir mele
Ir žūti keikiant žydrą dangų.
V i v o s p l a n g o !
Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,
Nepalaimos herojai!
Visais keliais, visom kryptim
Su prievartos juoda mirtim
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti,
Likimo bausmei pasmerkti.
Kur krenta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaidrios gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
Vaiduokliai keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs dygstat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais žiedais,
Ir nokstat dvokiančiais nuodais
Tvaike to melo ir žabangų.
V i v o s p l a n g o !
Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įsatymų sugriuvo
Ir nuodėmės ir doros.
Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,
Kai mirti motiną pasmerkia.
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinta kančia.
Ir vakarop pasvirus saulė –
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo, –
Ir dalgis sutemoj sužvango. –
V i v o s p l a n g o !
Žioruoja plačios aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai.
Suplūdo pilkos minios
Jums garbę atiduoti,
Valdovai!
Jau aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę
Ir, gatvių dulkėse sukniubę,
Jums maldą vapa skubią,
Ir vergiškoj ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų padą.
Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja.
O žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje.
Ir švenčia pjūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango. –
V i v o s p l a n g o !
Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai!
Ar didmiesty, ar kaime
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergovėj užguiti,
Maištingam lūkesy kiti
Sukniubę!
O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
per naktį juodą, nykią
Pablūdęs kažkas klykia,
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango. –
V i v o s p l a n g o !
2
Dabar einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią,
Kur į calūno juodą minkštą drobę
Naktis visų mūs sielvartus suglobia.
Einu į laisvę, didelę ir plačią,
Kuri priims mane kaip lauktą svečią.
Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas brolius ir draugus.
Bet tolyje varpai dar bokštuos gaudžia
Ir dega vakarų žara,–
Ir vėl krūtinėj gėla maudžia,
Širdy pagieža ir aitra.
Ne viskas sutemose žuvo.
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko:
M o r t u o s v o c o !
Šaukiu aš jus visus iš kapinynų
Iš pakelės duobių ir griovių,
Iš molio, dumblo ir smėlynų
Ir iš visų mirties vietovių.
Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai,
Garbingieji pulkai ir legionai, –
Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado
Pūgų simfonijose mirtį rado,
Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį
Dūlėja nukankinti.
Pakilkite išniekinti,
Subjauroti, apluošinti,
Su aimanomis ir klyksmais,
Su maldomis ir su keiksmais,
Su budelių girta gauja,
Kuri žibintų žaroje
Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko.
M o r t u o s v o c o !
Bet tyli kapinynų tamsios kalvos,
Nekyla niekas iš drėgnos duobės.
Ramybėj miega griaučių plikos galvos, –
Jų sapno niekas niekad neįspės,
Kaip niekas neįspės kančios
Prasmės, nei galo, nei pradžios,
Ir viską saugos paslaptis
Kaip ta šiurpi, tyli naktis.
Ir eis gyvieji per tą būtį klaikią
Su gėla amžina, gilia.
Visiem, visiem keliu tuo eiti reikia,
O grįžti niekam nevalia.
Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną
Iš tos juodos nakties.
Tik pakelėj pro varpučio velėną
Gal ranką kas išties
Ir tars: eiva drauge į gilumą,
Į didžią, šventą tylumą,
Kur ašarų nebėr nė veide juoko...
M o r t u o s v o c o !
Ir aš einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią.
Einu per aukštą siaurą tiltą
Į naktį kvepiančią ir šiltą,
Kur juda žvaigždžių milijonai,
Pulkų pulkai ir legionai.
Ir mano kelio staigų vingį
Nužymi ruožai spindulingi.
Naktis gera, naktis kaip motina,
Jautri, įspėjanti, dosni, –
Paguodžia ir pasotina,
Kai jos viešnagėn pareini.
Ir aš nuvargęs parėjau
Ir klaidžiot nebenoriu jau
Aštriais įdegintais keliais –
Liepsnotais saulės spinduliais.
Ir sako ji: lik čia, sūnau,
Aš tavo sielvartą žinau.
Ir aš lieku. Kantriai vilkta
Sunki gyvenimo našta
Kaip varpa svyrinti prinoko.
M o r t u o s v o c o !
1943–1944.VI.28
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą