2015-01-30

Monsinjoras Svarinskas su Sąjūdžio pažymėjimu


Šiandien 14 val. buvau Seime, monsinjoro Alfonso Svarinsko 90-mečio minėjime.

Beje, Leonido Brežnevo laikais Vokietijos Demokratinės Respublikos parlamentan Berlyne bendramokslis iš Sankt Peterburgo universiteto, grupiokas vokietis Volfas, nusivedė mane be jokio leidimo.

Dabar gi mūsų Seime leidimu reikia rūpintis, iš anksto.

Kadaise, 1983-siais, buvau monsinjoro Svarinsko antrosios tremties pradžios liudininku.

Tik 1988-siais Maskvoje lankęsis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovo Michailą Gorbačiovą išlaisvinti A. Svarinską.
Šiandien Seime jo 90-mečio proga dainavo "Kupolė", išgirdau daug gražių žodžių apie didį Lietuvos patriotą Alfonsą Svarinską, visada energingą, pilną optimizmo ir tikėjimo geresniu rytojumi, mokėjusį pasdrąsinti, įkvėpti rūpesčių prislėgtus, ypač jaunesniuosius.

Tarp susirinkusiųjų Seimo salėje nemačiau Seimo ar Lietuvos katalikų bažnyčios aukštųjų asmenų. Paskui šalia akademiko Zigmo Zinkevičiaus pastebėjau vėliau kalbėjusį vyskupą Joną Kaunecką.

Paskutinioji apie monsinjorą kalbą sakė Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.

Ji, baigdama, ir paminėjo, kad Sąjūdžio taryba dėl monsinjoro Alfonso Svarinsko pozicijos Referendumo klausimais nusprendė pašalinti jį.

Anot Birutės Valionytės, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kurį ji aplankiusi mėnesį prieš mirtį, labai sielojęsis dėl tokio Sąjūdžio tarybos sprendimo.

- Neatidaviau Sąjūdžio pažymėjimo, - sakęs monsinjoras Svarinskas.

Negi tikrai, kaip vėliau girdėjau kalbant, Aukščiausiojo valstybės pareigūno iniciatyva buvo nuspręsta liepti monsinjorui Alfonsui Svarinskui grąžinti Sąjūdžio pažymėjimą dėl jo nuostatos Referendumo klausimu?

Birutė Valionytė susirinkusiems pranešė liūdną žinią - ką tik mirė Rūta Gajauskaitė.

Pagerbėme ją tylos minute.

O po to sugiedojome Lietuvos himną, kaip tada.

Lietuvos Sąjūdžio Tarybos narių atskiroji nuomonė
 
Lietuvos žemė – Tautos gyvenimo vieta ir valstybės teritorija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įkūnijama prigimtinė žmogaus ir Tautos teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Žemė yra mūsų Motina maitintoja, dainomis apdainuota, daugelio kartų puoselėta, ji negali būti paversta į paprastą prekę. Visais laikais Lietuvos valstybė rūpinosi žemės išsaugojimu Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. Neveltui prieš daugiau kaip 400 metų priimtame Trečiajame Lietuvos statute (1589 m.), skirtingai negu Liublino unijos dokumente, buvo įrašyta nuostata, kad jokie svetimšaliai, netgi Abiejų Tautų Respublikos piliečiai iš Lenkijos, negalės Lietuvoje įsigyti nei žemės, nei dvarų. Dėl žemės kilo 1863 metų sukilimas, kovojo 1918–1920 metų savanoriai, 1941 m. sukilėliai, 1944–1953 m. Lietuvos partizanai.

Mūsų protėvių prakaitu ir krauju aplaistyta žemė atsidūrė pavojuje – jei nebus imtasi ryžtingų žingsnių, jau po pusmečio tūkstančiai hektarų dirbamos, derlingos žemės pereis užsienio piliečių nuosavybėn. Tai gali stipriai paveikti rinką, pakelti žemės kainas visoje šalyje, apsunkinti galimybes mūsų ūkininkams ją įsigyti už prieinamą kainą.

Po 50 metų kolchozinių „vertybių“ brukimo, per trumpą Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos kaimas nespėjo atsigauti, didelis nedarbas, daug socialiai remtinų šeimų, kitur kas antra sodyba tuščia dėl milžiniškų emigracijos mastų. Neretas atvejis, kai spekuliantai, įvairūs supirkinėtojai pusvelčiui įsigyja žemę, kurią vėliau pelningai parduoda. Bežemių vaikų ir vaikaičių lauks emigracija arba baudžiauninkų dalia. Pradžioje turi sustiprėti Lietuvos smulkūs ir vidutiniai ūkininkai bei ekonomika, suvienodintos Europos Sąjungos išmokos žemės ūkiui ir numatyti konkretūs saugikliai ateityje parduodant žemę užsieniečiams.

Tie, kas teigia, jog Lietuva turi vykdyti savo įsipareigojimus Europos Sąjungai, turėtų prisiminti, kad sąlygos keičiasi, o ir pati Europos Sąjunga dar neįvykdė savo įsipareigojimų. Žemės pardavimą užsieniečiams ribojanti aplinkybė yra mažesnės Lietuvos piliečių konkurencinės galimybės dėl žymiai mažesnių nei ES vidurkis atlyginimų ir mažesnių žemės kainų Lietuvoje. Siūlome kurti atskiras lietuvių susigrąžinimo į Tėvynę programas, skiriant jiems lengvatinėmis sąlygomis valstybinės žemės. Manome, kad užsienio šalių piliečiai bei juridiniai asmenys galėtų ribotam laikui nuomoti žemę.

Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai, pasirašę šį pareiškimą, nepritaria žemės pardavimui užsieniečiams ir palaiko Tautos referendumo idėją bei ragina tautiečius aktyviai įsijungti, kad ši iniciatyva taptų Tautos ginklu apginant savo žemę ir teisę į tiesioginę demokratiją.

Alfonsas Svarinskas, Stefanija Veversevičienė, Tomas Baranauskas, Jurgita Brasiūnaitė, Rytas Kupčinskas, Nijolė Balčiūnienė, Vladas Vilimas, Bronius Bučelis, Kazimieras Garšva, Kostas Mickevičius, Eugenijus Jovaiša

"Kupolė".





Komentarų nėra: