2011-03-21

Svetimšalių Legionas

Vakar ir šiandien prisiklausiau keistų tekstų, net pamaniau - gal todėl?

Ta proga prisiminiau ne taip senų laikų įspūdžius, kai basčiausi po Europą dviračiu: visur vietiniai mane laikė svetimšaliu, taip pat dažnai ir Lietuvoj.

Pernai važiuoju taksi Vilniuj, vairuotojo klausiu:

- Kokios jūs tautybės?

- Totorius, - sako. - O jūs?

- Lietuvis, - sakau.

- Kad nepanašus...

- O į ką panašus?

- Na, į karaimą...

Nusijuokiau, o kitą dieną nuvažiavęs sodan žiūriu - gale namo trys langai. Na, iš tikrųjų, vidurinis - durys, stiklo jose kaip dviejuose languose šalia.

Prieš dvylika metų ėmiau keliauti dviračiu.

Smagu.

Gal ketvirtą kelionę sugalvojau tokią: pervažiuot Alpes. Suradau du kompanionus - trys, mano nuomone, idealus keliautojų skaičius. Jei daugiau - krenta tempas, jei du - stipresnis gali pradėti uiti silpnesnį. Jei trys - tiedu susivienija prieš akiplėšą.

Išvažiavom, vienok, dviese - trečias koją išsisuko.

Buvom vėl paskelbę trečiojo paiešką - atsiliepė vien merginos.

Neėmėm, gal ir be reikalo.

Nuvežė prie Alpių Vokietijos - Šveicarijos pasienin gastarbaiterius vežiojantis mikriukas.

Išlipom.

Švogeris - ne šitas, šitas - apsidairė ir sako:

- Tavo sesė teisi - tu esi beprotis.

Į tuos kalnus žiūrint gera tikrai nebuvo.

Švogerio mano sesė išleist kelionėn nenorėjo, nes dešimčia metų anksčiau, keliaudamas dviračiu, pabandė nugriaut Balkanus.

Posūkio "neišėmė".

Galop išleido, prigrasinus dėvėti šalmą.

Taip ir buvo.

Pasakoju viską ne tik norėdamas pasigirti.

Kelionė buvo labai smagi. Pervažiavom Alpes, numindėm Genujon, iš ten pajūriais - per Imperiją, Kanus, Nicą, Monaką, Antibus - beveik iki Marselio, ten pakako ir kalnų, ir jūros, iš ten - Paryžiun.

Trys savaitės, pora tūkstančių km.

Minus dešimt kg.

Dviračių kelionių reklama.

Lošdamas krepšinį buvau išsisukęs kairės kojos čiurną - buvo dvigubai storesnė, paskaudėdavo.

Antrą kelionės dieną, Alpėse, pagalvojau, kad senokai čiurnos nemačiau.

Pasižiūriu - normali.

Alpėms pakako nepilnų keturių dienų - Saint Gotard perėją per kelias minutes įveikėm traukiniu.

Po to žemyn - tik laikyk stabdžius.

O kur Svetimšalių Legionas?

Paryžiun paspėjom laiku,


grįžom Vilniun vėl mikriuku sykiu su keliom merginom ir dviem vyrukais, kurie važiavo atostogų iš Svetimšalių Legiono.

Tai jie ėmė kaip ir verbuoti - sakė, kad mus ten priimtų, po trijų savaičių kelionės ir nuotykių atrodėm tinkami.

Paskum pasirodė - per seni...

Kam per senas, o kam ir ne.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą