Biblija iš ryto

Nakvojau sode.

Prabudau - iš inkilo už lango, pakraigėj, kurį neseniai pakabinau, purptelėjo zylė.

Įjungiau radiją, kalbėjo apie geriausių bibliotekininkų apdovanojimus.

Biblija ir bibliotekos.

Graikų vivliotekoj - daug vivlijų (paklausykit).

Graikiškai Biblija vadinama ne Biblija, o Αγία Γραφή, nors ne tik Biblijos vardas graikų kilmės, bet ir pati graikų kalba - viena iš trijų Biblijos kalbų.

Αγία Γραφή - Šventasis Raštas.

Слово «Библия» в самих священных книгах не встречается и впервые было использовано применительно к собранию священных книг на востоке в IV веке Иоанном Златоустом и Епифанием Кипрским.

The English word bible is from the Latin biblia, traced from the same word through Medieval Latin and Late Latin and ultimately from Greek τὰ βιβλία ta biblia "the books".

Middle Latin biblia is short for biblia sacra "holy book", while biblia in Greek and Late Latin is neuter plural (gen. bibliorum). It gradually came to be regarded as a feminine singular noun (biblia, gen. bibliae) in medieval Latin, and so the word was loaned as a singular into the vernaculars of Western Europe.

Viduramžiai davė mums Biblijos vardą.

Davė, turim.

bìblyti, -ija, -ijo tr. Tl tiesiai, tiesmukiškai sakyti, drožti.
pabìblyti tr. tiesiai, tiesmukiškai pasakyti: Pabìblijau stačiai į akis visą tiesą Tl.

Išgėriau ryto kavą ir išvažiavau miestan - reikėjo universitetan, paskaitos.

Sodo keliui įsukant į kitą, vedantį link Vilniaus, šalikelėj, prie konteinerių aikštelės pamačiau vagį Ričką, sėdintį ant žemės šalia savo vežimėlio.

Taip vadinu, nes taip jį neakivaizdžiai man pristatė, kai prieš metų gal penkiolika jis įlindo mano sodo naman ir pavogė žoliapjovę, kito vardo nei pavardės nežinau, o ir kitų negirdėjau jį kitaip vadinant.

Atvažiavęs žiemą pirtin, radau trobą pripustytą - lango stiklas gražiai išimtas, nesukultas.

Žmonės pasakė, kad Ričkos darbas.

Vagis, sakė, sėdėjęs.

Tai paprašiau kaimyno, kuris soduose tuomet gyveno, kad, kai sutiks Ričką, pasakytų jam, kad tą žoliapjovę parneštų atgalios.

Pasakė, nenešė. Vėl pasakė, tasai paaiškino, kad nežino, kuri žoliapjovė yra mano.

Sužinojęs, kur jis gyvena, grįždamas po pirties sustojau prie Ričkos trobos, užėjau pabeldęs. Vagies Ričkos nebuvo, tik jo žmona. Tai ir paprašiau perduoti vyrui, kad, jei kitą šeštadienį, pirtin atvažiavęs, žoliapjovės nerasiu, nueisiu policijon.

Žoliapjovę grąžino, Ričkos žmona, paties jo tuomet nebuvau akyse matęs.

Po kurio laiko vėl apie jį išgirdau - sudegė jo troba.

Dar po metų - kitų brolis pirtyje papasakojo, kad Ričką mašina partrenkė, ir jam amputavo koją.

- Jisai nedirbo? - paklausiau.

- Kam jam dirbt? - nusistebėjo mano klausimu brolis. - Jis gi vagis!

Dar vėliau išgirdau, kad Rička neteko ir antros kojos.

Tada jį atpažinau - pravažiuodamas matydavau sėdint invalido vežimėlyje netoli kryžkelės, prie kiosko ar šalia šiukšlių konteinerių, kaip šiandien.

Nežinau, koks buvo anksčiau - dabar jo veidas atrodė vertas biblinių siužetų tapytojo teptuko.

Žmonės sakė, kad žmona jo nemetė. Gyvent abudu priėmė vietinis, valstietis.

Kaip jau sakiau, šįryt Rička sėdėjo ant žemės šalia vežimėlio ir kėlė ranką, lyg stabdytų.

Būčiau sustojęs ir nestabdytas - išlipęs įmečiau konteinerin šiukšlių maišą.

- Padėt? - klausiau.

- Padėk, jei gali - įkelk vežimėlin, išgriuvau, - sakė man Rička, vagis.

- Už pažastų? - klausiau.

- Kaip jum patogu, - sakė jisai.

Įkėliau.

- Ačiū, ponas, - padėkojo.

- Laimingai, - atsisveikinau.

Ir nuvažiavau.

Ežeran maudytis - soduose pakeliui yra labai gražus ežeras, apaugęs berželiais, kurie ką tik išsprogo, sulapojo salotų spalva.

Iš ten - į paskaitas.

Ši diena ir ši istorija išrodė man lyg iš Biblijos.

Užtat ir pabiblijau.