Sodan, kur šiandien snieguotais apledijusiais keliais parmyniau iš Aleksoto, prieš metus kokius septynis buvau atmynęs dviračiu, vasarą, pirtin, šeštadienį, pavakare.
Prie posūkio soduosna kioskas stovi, šalia pašiūrės, tai sustojau alaus nusipirkti - pirtis gi. Perku, žiūriu - pašiūrėj publika ant kelmų sėdi, alų geria. A, galvoju, išgersiu ir aš butelį, prakaitas nudžius. Paprašiau pardavėjos atkimšt ir einu pašiūrėn, su bonka rankoj.
Pašiūrėj visokių galėjo būt - sodininkų vasarotojų, soduose gyvenančių darbininkų, galėjo pijokėliai sėdėti ant kelmų.
Įeinu, matau - valstiečiai, vietiniai.
Lenkai.
Tai ir sveikinuosi:
- Sveiki, ponai lenkai!
- Sveikas, - sako.
Kas man užėjo - gurkštelėjau alaus ir sakau:
- Ponai lenkai - turiu jum pasiūlymą.
- Kokį? - klausia.
- Darom - sakau - uniją iš naujo, kaip kadaise.
- Davaj! - sako vienas.
- Ant ruso eisim! - net pašoko nuo kelmo kitas.
- Palauk, neskubėk, - sakau, - gal rusas išsipagirios ir nustos durniuot - nereiks tada niekur eit?
- Tai gal ponas Jagėla būsi? - klausia trečias.
- Kad jau nebėr kam Jagėla būt - galiu pabūt, - sakau, - man nesunku.
Tuomsyk įėjo pašiūrėn vidutinio ūgio vyras, liesas, kumpa nosim, panašus į erelį pakirptais sparnais.
- Šitas - klausiu - gal grapas?
- Atspėjai, - sako.
Ant gretimo kelmo sėdintis, duočiau virš septyniasdešimties, tvirtas vyras tiesia ranką link mano butelio, o ranka jo kaip kaladė.
- Imkit, - atidaviau. - Tvirta ranka tamstos.
Paėmė, ištiesė man dešinę, aš jam savąją - kaip suspaudė, šypsodamas, kaip spaustuvais.
- Darbinykas... - sako kitas, jaunesnis.
- Matau, - sakau, - tokios rankos už jokius pinigus nenupirksi, tik uždirbt gali.
2010-12-19
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą