Quo vadis, Lietuva?

Dvidešimt dvejus metus komisariate dirbęs, druskininkiečių sąžiningiausiu policininku vadintas, nusižudė nuomojamame bute.

Aukso medaliu vidurinę mokyklą baigusi, doktorantūroje studijavusi teisėja, Lietuvos pilietė, pabėgo iš Lietuvos, kurios universitetas suteikė garbės daktaro vardą tokios mokyklos išvis nebaigusiam milijardieriui, kurios, Lietuvos, premjeras gali nepaisyti Konstitucijos straipsnio, kuri, Lietuva, paklūsta įstatymams, rašomiems parlamente, kurio vadovas irgi apsieina be vidurinės mokyklos abitūros.

Tai Lietuva, kurios teisėtvarka randa 240 pareigūnų teisėjos namo šturmui, bet neranda jėgų padėti tvarką mokykloje palaikyti, kuriai toks BVP didinimas neatrodo nusikalstamas, kuri, teisėtvarka, nerodo Lietuvos piliečio žūties tyrimo nei to piliečio broliui, nei jo sūnui.

Lietuva, dėl kurios kovojęs sovietmečio disidentas tapo ir jos, dabartinės Lietuvos, disidentu.

Quo vadis, Lietuva?

P.S. Sekdamas Mykolo Lietuvio knygos "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" (1615 m.) vertimu į lietuvių kalbą (1966 m.) autorius Albinas Kenešis sukūrė dešimt eiliuotų Fragmentų su priedais. Lygindamas XVII ir XX bei XXI amžiaus Lietuvos gyvenimą, autorius randa daug panašumų, kurie pragaištingi valstybei. Šmaikštus satyriko žodis, netikėti istoriniai sugretinimai rodo, kad žmonės gerai mato ir perpranta "pusbrolių ir svainių" šalies valdžios savanaudiškumą, gudrybes, esančias taip toli nuo elementaraus padorumo, valstybingumo reikšmės suvokimo, dvasinio aristokratizmo.