Švediški rubliai

Šiandien automobilyje išgirstu, kad šiemet baigiasi rublinių indėlių atkūrimo maratomas, o dar nepareiškusieji noro atgauti savo rublinius indėlius turi ateiti "Swedbankan" tų indėlių dokumentų.

Čia tai bent.

Per dvidešimt metų po I pasaulinio karo pralaimėjusi jame Vokietija pasikėlė II pasauliniam karui, o mes per tokį patį laiką, laisvėn išsiveržę, baigiam atkurti rublinius indėlius.

O mūsų rublinių indėlių popieriai, pasirodo, švedų banke guli.

Šmaikštu!

Kas nepamiršo, atsimena, kaip premjeras Gediminas Vagnorius televizoriuje aiškino, kad nereikia skubėti atsiimti tų rublinių indėlių, nes pinigų yra, nėra tik piniginių ženklų.

Uošviai tada, vienok, manęs paklausė, ne premjero.

O tų ženklų ligi šiol nėra.

Gal čia žiema kalta, kad vėl rašau rašinį tema "durnių ir bažnyčioj muša":)

Milijardai pražuvo.

Pražuvo ir pražuvo.

Naudą švedai gavo.

Mūsų rubliniai indėliai švedų "Swedbanke" todėl, kad jis įgijo "Hansabanką", kuris nupirko Lietuvos taupomąjį banką, kuris dar anksčiau užvaldė sovietines taupomąsias kasas.

Kurias paprasti sovietų Lietuvos piliečiai ir telankydavo, nešini pinigais.

Nes kitokių bankų tiems Sovietijos paprastiems žmonėms ir nebuvo.

Rublinių indėlių "atkūrimas buvo vykdomas Lietuvos taupomajame banke, kurį 2001 m. įsigijo "AS Hansapank", dalyvaujant strateginiam investuotojui "Swedbank"".

Finansiniai investuotojai, paprastai investicijų fondai, perka privačias įmones, jas vysto ir vėliau parduoda, o strateginis investuotojas dažniausiai tik perka, o parduoda tik blogiausiu atveju, be to, šiame procese jis nėra taip įgudęs kaip finansinis...

Strateginių investuotojų tikslas yra vienas: Įsigyti kontrolinį bendrovės akcijų paketą, kad galėtų pakeisti įstatus; likviduoti bendrovę; išsimokėti dividendus; susijungti; išleisti akcijų emisiją.

O ką?

Atkūrusi 1 mln. Lt rublinių indėlių, valstybė už administavimą sumokėjo 0,9 mln. Lt.

Neblogas tas strateginis biznis - strategui, žinoma.

Gal, vis tik, tik pas mus taip?

Gal tik mūsų Vyriausybė klauso strateginio investuotojo patarimų, nekreipdama dėmesio, kad jo paties, strateginėj šaly, tie patarimai neįgyvendinami?

Pasakėčia tai tokia: apsukrūs vietiniai vaikinai priglobė sovietines taupkases, praganė rublius, pinigų ganymo mechanizmą pardavė "kutriems estams", tie - "tar kutresniems žvėdams", vėl taupkasių specialistams, tie baigia atkurti mūsų rublinius indėlius, dabar jau santykiu "rublis tau, 90 kapeikų man", - mūsų sąskaita, žinoma - pardavus mūsų valstybės turtą, reguliuoja mums gyvenimą kaitaliodami paskolų srautus ir jų palūkanas, šitaip perima mūsų rankomis sukurtą turtą, žada grynųjų pinigų operacijų apribojimus bei keisti mūsų įpročius.


Gal jau tikrai Swedbanklandijoj gyvenam?

Įdomu, jei mūsų į skolas lendančioj šaly su dabar jau švediškų rublių indėliais nutiktų tas pats, kas su rublių indėliais prieš porą dešimtmečių nutiko, mums vėl tektų valstybės turtą pardavinėt?

Ką, įdomu, parduotumėm?

Ar užtektų mums sugebėjimų, kokius kai kas turi, skolas pardavinėt?

Kuo skiriasi "savo skolas parduot" nuo "parsiduot"?

Tai kvaili britai!

Politinė suirutė už tūkstančių kilometrų, Afrikos žemyne, graso labiau patuštinti ir mūsų šalies smaližių pinigines.

Tie du Dramblio Kaulo Krante besipešantys vadai, kuriuos minėjo „Rūtos“ vadovas, yra Laurent Gbagbo, praėjusią kadenciją valdęs šalį ir nenorintis pripažinti pralaimėjimo savo priešininkui Alassane Ouattara.

L.Gbagbo, kaip jį apibūdina BBC, yra metaforas mėgstantis apsigimęs šnekėtojas, plačia šypsena, į rinkimus ėjęs su šūkiu: „Mes laimėsime arba mes laimėsime“ ir iki šiol nepripažįstantis, kad gali būti kitaip. Jis aršiai pasisako už Dramblio Kaulo Kranto suverenitetą ir įtarinėja „naujuosius kolonistus“ siekiant kontroliuoti jo kakavą ir naftą.

Jo priešingybė A.Ouatara - technokratas, studijavęs Jungtinėse Valstijose ir didžiąją savo karjeros dalį praleidęs užsienyje, kur dirbo Vakarų Afrikos centrinio banko valdytoju, Tarptautinio valiutos fondo generalinio direktoriaus pavaduotoju. Jis turi užsitarnavęs daug dirbančio, vertinančio skaidrumą ir gerus valdymo įgūdžius turinčio žmogaus reputaciją, bet yra kritikuojamas dėl savo provakarietiškumo.

Vakarų Afrikos valstybių centrinis bankas užblokavo Lorenui Gbagbo priėjimą prie Dramblio Kaulo Kranto lėšų ir pripažino Alasanę Ouatarą teisėtu šalies prezidentu, pranešė BBC.

Paprasta.

Veiksminga.

Efektyvu.

Prieš savaitę jis išleido dekretą, kuriuo draudžiama mėnesį eksportuoti kakavos pupeles ir kavą, pranešė AFP.

Šokoladas tada brangsta.

Gerai.

Valiutų valdybos sistemą yra turėjusios apie 70 šalių. Šios sistemos idėja gimė Didžiojoje Britanijoje apie 1800 m. Idėjos autoriai - grupė ekonomistų, žinomų valiutos mokyklos (Currency School) vardu. Jie turėjo didelę politinę įtaką ir 1844 m. ketino Anglijos Banką (Bank of England) pertvarkti į valiutų valdybą, pavadinimu Bank Act. Skirtingai nuo šiuolaikinių valiutos valdybų, valiutos mokyklos atstovai nesuprato, kad ir indėliai ir išleisti banknotai, kurie sudaro monetarinę bazę, turi būti 100% padengti užsienio turtu, esant valiutų valdybos sistemai. Bank Act nepadengė savo indėlių užsienio rezervais, ir todėl valiutos mokyklos atstovai užuot Anglijos Banką pertvarkę į valiutų valdybą, pertvarkė jį į centrinį banką. D. Britanija buvo ekonomiškai pažangiausia tų laikų šalis, jos pavyzdys buvo užkrečiamas, ir daugelis kitų šalių mėgdžiojo D. Britanijos įstatymus. Tai padėjo centriniams bankams paplisti po Europą.

Pirmas sėkmingas bandymas įkurti valiutų valdybą įvyko 1849 m. Britų Indijos vandenyno kolonijoje Mauricijuje. Po eksperimentinio laikotarpio valiutų valdyba pasiekė savo brandžią, dabar vadinama klasikine arba ortodoksine formą 1912 m. ir tai buvo Vakarų Afrikos valiutų valdyba, kuri apėmė britų kolonijas: Nigeriją, Ganą, Siera Leonę, Gambiją. Vakarų Afrikos valiutų valdyba tapo modeliu vėliau susikūrusioms valiutų valdyboms. Apie 1930 m. valiutų valdybos sistema jau buvo paplitus britų kolonijose Afrikoje, Azijoje, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno salose.

Valiutų valdyba egzistavo daugelyje nepriklausomų šalių, pavyzdžiui, Argentinoje apie 1900 metus, laisvajame Dauzing mieste (šiandien Lenkijos miestas) 1920-aisiais ir Jemene. Dabartinės modifikuotos valiutų valdybos visos yra įkurtos nepriklausomose šalyse.

Kam tas centrinis bankas reikalingas?

Užtenka kasos departamento.

Tai kvaili britai!

Galėjo gi prisikaupti talerių, frankų, progresyviausių pasaulyje caro rublių ar jaunųjų dolerių, galu gale...

Būtų paprašę tų pinigų, būtų jiem davę.

Kaip mums.

Pradžioj 300 tūkst. $, dabar jau beveik 7 mlrd. $ ir daugiau negu 5 mlrd. € gavom.

Užsienis visada padės.

Bet nesuprato britai, kad savo pinigus reikia 100% padengti užsienio turtu...

Ir ligšiol nesupranta, savo svarų mūsų litais nedengia, vis su centriniu banku vargsta, spausdina niekuo nedengtus svarus sterlingų, kuriuos neužilgo bus galima vadinti svarais bulvių.

Tai ir nenuostabu, kad šiūpeliais tuos savo svarus semia - pritinka.


Ir ne jie vieni šitaip vargsta.


Mums reikia tik džiaugtis, kad jie nesupranta.

Gausim kaip nors tų jų pinigų, turėsim kuo padengti savuosius.

Mat, kai nerandam kuo dengti, mums tų savųjų litų pristinga.

Tada palūkanos, už kurias Lietuvos bankai pasiruošę skolinti pinigų vieni kitiems, kyla.

Tada mums paskolos mūsų litais brangsta.

Nes mes suprantam.

Kad dengti reikia.

Geriau už kitus suprantančius suprantam, kokiais 25-27 procentais geriau.

Įsivaizduojat, jei visi pasaulyje būtų tokie protingi kaip mes?

Tada pasauly proto būtų daugiau kaip pinigų.

Nes užsienio pinigų neužtektų pinigams padengti.

Tada niekas neklaustų kaip dabar - jie toks protingas, kodėl neturtingas?

Užtatai, kad esam tokie protingi, mums valiutų valdyba ir pavyko, ne taip, kaip britams.

Ir kitiems nevykėliams.

Nėkiek ne prasčiau mums pavyko kaip kitiems protingiems.

Kurie britų karalystės kolonijose gyvena.

Buvusiose, žinoma...


Patiems būt buvę nelengva šitaip protingai apsispręsti.

Kai buvo pradėta kalbėti apie valiutų valdybos įvedimo galimybes Lietuvoje, konsultuoti Vyriausybę keletą kartų buvo atvykęs profesorius iš JAV S. Hanke. Būtent jis suteikė daug informacijos apie modelio privalumus ir patirtį atskirose pasaulio valstybėse. Daug naudingos informacijos apie valiutų valdybą davė Tarptautinio valiutos fondo atstovai - pirmiausia A. Knoblis ir P. Kornelijus. TVF visose modelio diegimo etapuose tvirtai palaikė Vyriausybės poziciją.

Ir patarė, ir palaikė, o savo reikalų nesužiūrėjo.

Va kaip būna.

Noriu ypatingai išskirti LLRI prezidentės E. Leontjevos vaidmenį propaguojant valiutų valdybą mūsų šalyje. Ji asmeniškai ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas tapo labai svarbiais Vyriausybės pagalbininkais populiarinant šią idėją Lietuvoje.

Terorizmo forumas

Pasaulio ekonomikos forume Lietuvai atstovavo ne premjeras, o verslininkas.

Nenuostabu.

Kad ne Premjeras.

Kodėl Prezidentę pamiršo?

Nuostabiau, kad "Pasaulio ekonomikos forume dalyvavę ekspertai ir politikai, neretai nebūdavo vieningi, šįsyk sutarė: pasaulyje vis labiau įsigali Azijos valstybės, ypač Kinija."

Kodėl įsigali - todėl, kad paklausė ekonomikos gudročių patarimų ar todėl, kad neklausė?


Tokia šiandien pasaulinio ekonomikos lyderio vėliava.

Kas tuo tikėjo Gorbačiovo perestrojkos laikais?

Daugiau ekonominių naujienų iš Davoso nelabai ir girdėti.

Dėl to, matyt.

Negi garsiai kartosi, ką tyliai pasakei...

6. Terorizmo forumas Davose 11:46 01-31 IP: 84.15.179.190
"Iš pradžių Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas daug dėmesio skyrė terorizmo problemoms, o pastarosiomis dienomis visuotinai buvo diskutuojama apie įvykius Egipte."

O nuo ko prasidėjo Egipto įvykiai?

Google: Išpuolis prieš koptų krikščionis.

Google: Egiptas kaltina Palestinos grupuotę surengus teroro išpuolį.

Grupuotės atstovas tvirtina, kad išpuolį įvykdė Izraelio žvalgyba „Mossad“.

Visa tai labai vaizdžiai išrodo dabar, "kai dėl vieno sutarė daugelis: pasaulyje vis labiau įsigali Azijos valstybės, ypač Kinija".

Kodėl teroras atgimė, lyg tyčia, prieš Davoso forumą, mums polite politicians paaiškins.

Be politia, pageidautina.

Tas forumas tai švabų organizuotas, o ir vyksta Švabijoj, netgi jo vadas - Klaus Schwab.

Lietuvių kalbos žodynas:

švabyti, -ija, -ijo tr. mušti,

nušvabyti tr. nupliekti, sumušti: Par porą mėnesių tai da i vokiečiuką gerai nušvabis.

В Давосе пришли к выводу, что удар по Ирану вызовет контратаку.

Švabų kompanija pasvarstė, kas nutiks, jei jie apšvabys, Iraną.

O ką gi veikt, jei nesvarstyt?

Laikai tokie.

Pasaulinių maisto kainų kilimas nuo vasaros – kai JAV Federalinių rezervų banko vadovas Benas Bernanke paskelbė naują dolerio ataką – nėra pagrindinė arabų maišto priežastis, panašiai kaip prastas derlius 1788 m. nebuvo Prancūzijos revoliucijos priežastis. Tačiau maisto kainos ir maisto stygius vis dėlto suveikė tarsi gaidukas, ir dabartinė padėtis primena užburtą ratą. Pažeidžiamos vyriausybės pešasi dėl grūdų tiekimo.

Kas jie, kur jie, tie pažeidžiamieji?

Tai keistuoliai...

Negi nežino, kad labiausiai apsimoka - neapsėti laukai?