Žemynos žemė

Žolinė savo esme yra derliaus šventė. Tą rodo į šventinti nešamų žolynų puokštes įmaišomos javų varpos, kartais ir daržovės. Būtent šios šventės papročiuose ir simbolikoje akivaizdžiai matyti, kaip Marijos kultas yra pakeitęs baltiškos žemės dievybės Žemynos kultą. Suvokus šį faktą visai kitomis spalvomis nušvinta pasakymas, kad Lietuva – Marijos žemė.

Žinoma.

Lietuva - Žemynos žemė.

Kadaise - tiesiog Žemė.

Su Švč. Mergelės Marijos vardu į Lietuvą atėjo kryžiuočiai. Kryžiuočių ordinas buvo save priskyręs Švč. Mergelės Marijos globai. Tai buvo mūsų pikčiausio priešo simbolis.

Ir atnešė tas priešas mums šventę, kurios pavadinimas Dormitio – „Užmigimas“.

Ir švenčiam mes ją, labiau vadindami Žoline.

Tai galima paaiškinti tuo, kad lietuvių tauta buvo išplėtojusi žemės dievybės kultą.

Daug ką buvo išplėtojusi.

Įtikinamesnis paaiškinimas - atėjūnų prievarta, užmarštin nugramzdinusi Kuningą, pakeičiant jį kunigėliu .

Vardan šitų viešpatavimo.

Lietuvoje per Žolinę padaroma graži puokštė, kurioje – po keletą visų žmogaus auginamų javų varpų, permaišytų su darželio ir laukų gėlėmis. Žemaičiai į tą puokštę įdeda piktdagį – tai labai įdomus senosios mitologijos atšvaitas.

Pašventintas piktdagis nunešamas į dirbamus laukus ir pasodinamas šaknimis į viršų, kad usnys išnyktų iš dirvos. Usnis – pati pikčiausia piktžolė, o žvelgiant semantiškai ji yra velnio arba senojo požemio valdovo Velino augalas. Pasodinant ją šaknimis į viršų parodomas noras, kad Velinas pasiimtų savo augalus ir netrukdytų žmogui ūkininkauti.

Latviai turi panašią žemės deivę Marą.

Cereros analogu istorikų laikyta ir rytų slavų Marai artima lenkų Marzana...

O toji vidurvasario slavų Mara-Marzana artima Lietuvių Užgavėnių Morei, pavasarinei.

Kažkas "prasukinėja" mus pagal Saulę, kažkodėl.

Čia labai aiškus pagrindinis indoeuropiečių mitas apie Perkūno ir Velino nesantaiką, kai jie kovoja dėl to, kas valdys gamtą. Dėl to ir sezonai gamtoje keičiasi – kas laimi, tas ir valdo. Taip pusmečiai vienas po kito mums atneša gamtos įvairovę.

- Apie Ladą sunku ką nors tikslesnio pasakyti, nes nėra atlikta išsamesnių tyrimų. Šitas vardas daugiau skamba rytinėje Lietuvos dalyje (...). Galima galvoti, kad tai gentinė dievybė, kuri galbūt susijusi su žeme, nors yra pagrįstų įtarimų, kad tai iš slavų atėjęs įvaizdis. Apie Ladą kaip dievybę labai sunku kalbėti. Jos vardas sutinkamas tiktai dainų priedainiuose. Tai nėra visoje Lietuvoje žinomas dievybės vardas. Aš į jį žiūriu šiek tiek skeptiškai.

Aš tai ne.

Lada, Leta - įasmeninto pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja didžioji baltų deivė motina Lada, pagimdžiusi pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį.

Jei ji būtų slavų deivė, slavai nedidikintų Lados garbei, bet velykintų.

Velykos - slavų duotas vardas.

O slavai - buvusieji mes.

Šios dievybės artimos graikų Ledai, Kretos-Mikėnų Latai, romėnų Ladonai. Jų kulto arealas buvo labai didelis – pradedant nuo Adrijos jūros tęsėsi iki Karnos, nuo Balkanų iki Baltijos jūros. Toks didelis kulto išplitimas rodo jo archaiškumą.

Mes nesame mirštanti ir beišsivaikščiojanti tauta.

Mūsų - pilna Žemynos Žemė.

Sėja pavasarį.

Kupa - kai saulė aukščiausiai.

Derlius rudenį.

Po to žiemos rūpesčiai ir džiaugsmai, Elnio Devyniaragio laukimas.

Jei jau esam Saulės vaikai, jais ir būkim.