XIV amžiuje lietuvių kunigaikščio Algirdo valdymo metais LDK išsiplėtus iki Juodosios jūros, Lietuva tapo dvilypė - apėmė etnines pagoniškas lietuvių žemes ir gausesnes gyventojų stačiatikiškas senrusių (Google: senlietuviai) žemes (kokios jos buvo iki stačiatikybės?). Jose pamažu susiformavo atskira nuo Maskvos rusų (atseit, Maskvos rusai buvo senesni) LDK slavų rusėnų tauta, iš kurios vėliau atsirado šiuolaikinės baltarusių ir ukrainiečių tautos. Be to, lietuviai užimtose žemėse rado raštiją, kurios patys dar neturėjo, ir LDK rašto kalba tapo rusėnų - baltarusių ir ukrainiečių protėvių - kalba.
Rusija.
Rusėnai.
Южане.
Древнеру́сское госуда́рство buvo palei Kijevą, taigi, rusėnų žemėse, o, betgi, "jose pamažu susiformavo atskira nuo Maskvos rusų LDK slavų rusėnų tauta"...
O Ukraina, kaip ir Galicija, semantiškai - pakraštys, kraštas.
Kieno?
O Kijevas tasai kadais Kaunugardu-Kœnugarðr vadinos.
Istorija.
Istorija (gr. `ἱστορία – žinios, paremtos tyrimu, aprašymu, pasakojimu), dabartine prasme suvokiama
1. kaip bet kokios pasakojimo bruožų turinčios dabarties žinios apie praeitį (neretai tapatinama su pačia praeitimi),
2. kaip mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.
Tradiciškai laikoma, kad istorijos objektas yra dokumentuota žmonijos patirtis, todėl laikotarpis iki rašytinių šaltinių atsiradimo dažnai vadinamas priešistore, arba proistore (įvairiose šalyse raštas atsirado skirtingu laiku, todėl vieningos priešistorės – istorijos „ribos“ nėra).
History.
from PIE *wid-tor-, from root *weid- "to know," lit. "to see".
weid ...veizėjo ...
O -tor-?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą