Runā Rīga

Vaikystėj, vienas buvau senelių sodyboj, palei Anykščius, atėjo kaimynų močiutė, pasisveikino, padavė laišką ir sako:

- Pažiūrėk, vaikel, kas čia prirūnavota.

Senosios legendos byloja, kad rašto kilmė dieviška ir šventa.

Taigi jei rašto kilmė dieviška, tai pirmojo rašto kalba, be abejo, buvusi runa.

Dieviška ta tauta, kuri prieš tūkstančius metų runomis pradėjo fiksuoti informaciją...


Nusistovėjusi nuomonė, kad „runa“ esąs skandinavų kilmės žodis, kad jomis rašė švedai, danai, norvegai.

Gal ir rašė, bet jos jiems šiandien taip pat paslaptingos, kaip ir pats žodis “runa“.

Beje, jis nesvetimas aisčiams.

Suomių "runo" - "poezija".

Taipogi ir estų; jų "runon" - "poema".

Latviai dar ir šiandien sako: „Rīga runā“ (Kalba Ryga).

Marijampolėje gyvenąs žmogus, Juozas Šeinys, vienas iš nedaugelio runų žinovų ir aiškintojų, kelių knygų apie runas autorius, nemanąs, kad lietuviai neturėję rašto, nes jie, kaip ir skitai, nuo senų senovės rašę hetitų runomis.

Galima tikėti, galima ir ne, kad lietuviai esą hetitų palikuonys, kad tai ta pati gentis, kuri senuose žemėlapiuose įvardyta kaip Semohetijos gyventojai.

Runos ir hieroglifai – tai tie patys šventi sužeidimai...

Senovės Egipto hieroglifai (sen. gr. ιερός, hieros: „šventas“; γλύφω, glyphō: „graviruoti/raižyti“; iš šio kilo ιερογλυφικα γράμματα, hieroglyphika grammata: „šventieji rašto ženklai“; egiptietiškai sš n mdw nṯr „Dievo žodžio raštas“) – seniausi egiptiečių rašto ženklai (rašmenys).

×rūnà sf. (4) gija; plg. 2 runas: Tep jau gražius abrūsus, marti, audi, tos rū̃nos tep jau gražios! Srj.

rū̃nauti, -auja, -avo
1. Dglš žr. 2 runoti: Ko tu čia rūnauji kap senis?! Tvr.
2. tr. barti: Nerū̃nauk, nerū̃nauk, tėve, pamatysi, kaip viskas bus gerai Srv.
išrū̃nauti intr. praleisti laiką kalbant, iškalbėti: Anas visą vakarą išrūnavo terp vyrų Tvr.

rū̃navimas sm. (1) → rūnauti 1: Iš tavo to rū̃navimo nėra nė kokios naudos! Tvr.

1 runas sm. M, KŽ žr. 1 runos 1.

1 ×rundà sf. (4) žr. 1 rundas: Nėr rundõs, kur boba rundija J. To gaspadoriaus durna rundà, t. y. negerai jis rundija J. In rundą suvarytos dainos J.

1 ×ruñdas sm. (2) žr. 3 randas 1: Dabar šiame ūky[je] visas rundas mano Gr. Ji visoms giminėms nori ruñdą daryti Skr. Jau visiems su savo ruñdais įsipyko Skr. Jis po pačios rundù (neturi savo valios) Vl. Du arba ir trys bitineliai prilaikomi yra, kurie kiekvienas pulkelį bičių po savo rundo ir užveizėjimo priema Nz. Liucipierius užsinorėjo sutverti žmogų, katras po jo rundu būtų LTR(Jnš).

×rundavóti, -ója, -ójo (plg. l. rządzić) tr.
1. valdyti, tvarkyti: Kol močia rundavójo, vaikai sutiko J. Dabar jau jis vienas visus trobesius rundavója Rz.
2. prk. kritikuoti, peikti: Tai žmogus: kad tik jam rundavoti žėdnas, o pats ant sau nieko nemato Šmn.

1 ×ruñdyti, -ija (-yja [K]), -ijo (l. rządzić) tr., intr. tvarkyti, mokyti, patarti: Kano rundas, tas rundija J. Marti atėjus nori visus rundyti, bet motina nepasiduoda Skr. Tavi vis ruñdyk i ruñdyk; jug nebemaža, galėtum pati i mažesnes da prižiūrėt Kair. Ruñdyk, kaip šulinį kasti Šlv. | refl.: Mūs senutė babytė tiesi, su savo darbinykais ruñdijas Ar. ║ valdyti: Daug da yra žodžių, kurie visokiais klausimais rundija (sudaro įvairių konstrukcijų) N.
1 ×paruñdyti tr., intr. patvarkyti, pamokyti, patarti: Kol motina buvo, kad i gulėdama paruñdydavo Sdb. Nueik, paruñdyk – gal jis žmogus nesusigaudo, kaip čia geriau išeitų Vl. Visa bėda, kad nėra geros galvos kam juos paruñdyti Vdžg. | refl.: Pasirundyk, kaip tau tinka J. Pasiruñdydami, vaikučiai, bandykit ir jūs pradėt darbus Vdžg.
1 ×suruñdyti tr. sutvarkyti, pamokyti: Ir tas turi visus surundyt pri to tanciaus DS285(Rs).
1 ×užruñdyti tr. iš anksto patvarkyti, nustatyti: Kas tę daba tokią pradžią užruñdijo? Grd.

×ruñdytojas (-us), -a smob. (1) kas rundija, tvarko: Ruñdytojus – kurs rundija, o rėdytojus – kurs rėdo J.

rùninis, -ė adj. (1), rūninis LL217 žr. runiškas: Rùninis akmuo, raštas NdŽ.

rùniotis, -iojasi, -iojosi taisytis, ruoštis: Jeigu tu taip ilgai rùniosys, būs parvėlai Žgč.
išsirùnioti išsiruošti, išsitaisyti: Kol tu išsirùnioji, kelios valandos praeina Žgč.

rùnintojas (-ytojas), -a smob. (1) šnek. labai darbštus žmogus: Keli tokie vyrai yra rùnytojai kaip mūsų Izidorius Skr.

rùniškas, -a adj. (1) TrpŽ, KŽ būdingas senovės skandinavų rašmenims, runoms: Apačioje yra runiškas raštelis A1884,24.

rùnos sf. pl. (2) TrpŽ, rūnos LL217
1. DŽ seniausi germanų, daugiausia skandinavų, rašmenys, išlikę ant akmenų ir kitų paminklų, siekiančių m. e. pradžią; vėlesnės kilmės skandinavų rankraščiai su tokiais rašmenimis: Rùnų abėcėlė NdŽ. Lietuviai rašydavę tai runomis, būtent, nuo vendų arba žuvėdų paskolytu raštu A1884,24. Ant kurio (akmens) buvo runų rašytinės išraubtos S.Dauk. | prk.: Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos! S.Nėr.
2. seni įrašai gotų, vokiečių ir anglosaksų kalbomis.
3. DŽ, TrpŽ senovinės suomių ir karelų epinės dainos.

1 rùnoti, -oja, -ojo tr. šnek.
1. sunkiai ridenti, stumti: Rùnojo, rùnojo maišą, kol į vežimą įkėlė Užv. Žiūrėk, kokį akmenį vaikai rùnoja Šv.
2. pjaustyti: Pasiėmęs peilį ir rùnoja storiausį medį Vvr.

2 rùnoti, -oja, -ojo (plg. la. runāt) tr. kalbėti: Ką rùnoji, t. y. kalbi J.

×ronà (brus. paнa, l. rana) sf. (4) K, Sb, Mlk, Lkv; SD1154, Q631, H, R, Sut, N, M žaizda: Atsivėrė ronà OZ48. Ronà lik kauliai (ligi kaulo) Dglš. Kokių liekarstvų tau davė daktaras in roną? Al. Ronóm gerai alksnio lapai, gyslonai Dglš. Kad apsirgo, tai sau šonuose išgulėjo ronàs Lp. Iš ronõs kraujas KI130. Jis rõną galvoje tur KBI8. Roną aptvert MŽ. Tavo nugara visai pilna ronų Ns1857,4. Ir ronomis jo mes išgydyti esme Mž229. Numazgojo jų ronas BBApD16,33. ^ Skola ne rona – neužgis VP41. Svetima rona pirštu pamaišoma, t. y. tau neskaudės J. Ne tiek dvare dvaronų, kiek avino galvoj ronų (kulbė) LTR(Mrj).
◊ ant ronõs drùską pìlti priminti ką skausminga: Kam an ronõs drùską pýlei? Žrm.
nors į rõną (prie ronõs) dė́k; į rõną prìdedamas Dglš labai geras, meilus: Šeimininkė maloni, lipšni, nors prie ronos dėk Žem. Koc dė́k į rõną – meiliausia, geriausia daba [marti] Sk.
Jėzaus ronų žolės MitII139 (Prk) bot. paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum).

×ronãvietė (hibr.) sf. (1) KI247 ronos žymė: Ugnies ronãvietė KI256.

×rõnyti, -ija, -ijo (l. ranić, brus. paнiць) tr. Erž, rónyti, -yja, -yjo K; SD1154, J, M sužeisti: Šešius kartus rõnytas [kare] Ėr. Rónytas galvon, ažmiršęs kalbą prancūzišką BM39(An). Jį nedaugutį ronijo Rod.
×įrõnyti tr., įrónyti K; R63, MŽ, N sužeisti: Jis šauksmą gird įronytų RD211. Nugara taip buvo įronyta Ns1858,3. Įronytas per aukštąją mūrinę tvorą negalėjo persigauti brš. | prk.: Tu gydai įronytą dūšią prš. | refl. K.
×išrõnyti tr. Q566, N sužeisti: Christus išronytas est dėlei griekų mūsų Mž228. Vaitos kaip smertelnai išronytas CII586. Jį išvilkę ir išroniję, atstojo BPII374. Jis išronytas esti dėlei mūsų piktenybių VlnE215. | prk.: Kurie jaučiat širdį savo išronytą PK126. | refl. tr. K: Už dvie[jų] savaičių i vėl išsironijo kojelę Str.
×prasirõnyti tr. susižeisti: Neprasirõnyk rankos! Švnč.
×surõnyti tr., surónyti K; PK244, N sužeisti: Brolį surõnijo Dglš. Guli sušaudytas, gul suronytas, kojos, rankos išlaužytos JD644.

×ronótas, -a adj. (1); Kos54, RtŽ, Plv žaizdotas: Ronótas ubagas Ėr. Va kad nori, ar pirtin eik, ar kur su ronóta koja! Mlk. Jis nežiūr, kaip žmogus taip labai ronótas JD1095.

×rondalis sm. M žr. rondelis.

×rondelis sm. M žr. randelis.

rontas sm. M žr. 1 rantas.

1 rántas sm. (1) DŽ, Dv, rañtas (2) NdŽ Jnš; MŽ295, N, [K], M
1. įpjova, įrėža: Kočėlo rántai apdilo Šl. Tarp griovelių yra susidaręs rantelis rš. Grūdų byrėjimą reikia taip nustatyti, kad nuo volelio rantų ant skardos rantų kristų vienas grūdų sluoksnis rš. Apskritą tokį medelį atpjauna, užpjausto, užpjausto rantukùs, kiek kailių Mšk.
2. BzF162, DŽ, Žd aplink karvės ragą ženklas, rodantis, kiek veršių yra turėjusi: Karvei tokie dideli rañtai ant ragų Pkl.
3. žr. 1 randas 1: Išgijo, tik rántas dar liko Btrm. Vyras buvo su dideliu rantu per visą veidą rš.

rantãženklis sm. (1) NdŽ lazdelė su įbrėžtais, įpjautais ženklais, rentlazdė.

×rañčyti, -ija (-yja), -ijo (plg. l. ręczyć)
1. tr. MitI19(Rg) laiduoti, garantuoti, užtikrinti: Duokite man ženklus, o aš rančyju, jog Bukota pribus V.Piet. Aš rančiju, kad arklys geras Sb. | refl. M.
2. intr. ginčyti: O jis rañčija, o rañčija, neperginsi jo Plv. | refl.: Rančijas, kaip daug žinodamas Skp.
×pasirañčyti MitI135 garantuoti, laiduoti: Kam ką pasibažydamas pasakyti (pasirañčyti) KI227.
×užrañčyti tr. užgarantuoti: Negaliu užrañčyt, kad nebebus tų vabalų Slm. Ta girdėjo ir užrañčijo Gs. | refl. MitI135.

rañčius sm. (2) KŽ
1. Lex53, Q294 rantais pažymėtas pagaliukas, lazdelė, birka.
2. CI1051, N, [K] rantas.

×randà (brus. paндa) sf. (4) K, Gl, Vyž; R273, MŽ366 nuoma: Už randą gyventi N. Ant randõs gyventi J. Čyžia (randà) už būdą, už kromą KII2. Kiek moki randõs? Dov. Jis išdavė savo žemę į rañdą Žg. Tenais pakelėje nusisamdė mažą pirtelę, o kaip vargšas buvo, tai randą prižadėjo ant toliaus atiduot BsPIII291. Gėriau dienužę, o ir naktužę – randùžė nemokėta JD1064.

3 ×rañdas (l. rząd) sm. (4)
1. vadovavimas, tvarka: Dabar ne jo valia buvo, sūnaus randas visur LzP.
2. Švn, ArchXV496 valdžia: Susiedas apskundė randui, kad tas kupčius skarbą išėmė, o in tą daiktą pakasė kamašius BsPIV231.

×randauniñkas (-nỹkas), -ė (plg. brus. paндapь) smob. (2), randáuninkas (1) Mit171(Klp), Šln; N, [K] nuomininkas: Atėjo į tą namą ir sako tam randaunykui: „Kad tu tuo išeitum iš to namo, aš čia jį užimu gyvęt“ BsPIV128. Randauniñkas, žinoma, taip nedirbs, kaip sau Up.

1 ×rañdyti, -ija, -ijo (l. rządzić) tr. valdyti, tvarkyti: Karalius gali randyti savo karalystę per savo ministrus prš. Kai marti smarki, viską rañdija, tai ir nesutinka Pc. Pakajėly sėdėsi, per langelį žiūrėsi, šienpjovėlius randysi LTR(Upn). | refl. Kv: Ko čia rañdijys, lyg aš pats nieko nežinočiau Krkl. Bene motriška turi tiek proto, kad galėtų vyrui randyties Žem.
1 ×parañdyti tr. paliepti, patvarkyti: Mergos gali dirbti, o pati tik parañdyti Pc. | refl.: Pasirandyk dar, lygu mes nežinom Žem.

×rañdytojas, -a smob. (1) valdytojas: Kitas randytojas peklos užstojo BsMtII9
×pasirañdytojas, -a smob. (1) nurodinėtojas: Ne pasirandytojų mums šiandien reikia, bet kovotojų Žem.