Čia, šiukštu, nežiūrėkit!
2. Europos kalbų istorijas skiriant į dominuojančių ir dominuojamų kalbų, lietuvių skirtina prie antrųjų. Dominuojančios kalbos tarmę bendrinėms kalboms formuoti paprastai buvo pasirinkusios ne vėliau kaip Renesanso laikotarpiu (anglų, prancūzų, italų, portugalų), o dominuojamos – dėl nepakankamų kultūrinių jėgų dažnai turėjo laukti tautų pavasario XIX amžiuje (bulgarų, kroatų, lietuvių, slovakų).
Suprantama;)
3. Tokia socialinė istorija lietuvių kalbą pristato tiesiog iš priešingos pusės – kaip sąlygiškai naują, tad ir modernią, bendrinę kalbą. Štai raidės ą, ę, į, ų, ė, č, š, ž, ū yra palyginti nauji papildymai senoviškai lotynų abėcėlei.
Aha, luotynai.
Kam gi tas Janas Husas įvedė naują raidę ž tokion senoviškon luotynų abėcėlėn?
Per tokias jo įvestas naujoves galima buvo pagalvoti, kad Žygimantas žygin žygiavo, o ne Sigismund marširavo, Sieg Heil šaukti treniravos.
Ant laužo jį!
Žinoma, kaipgi nežinosi - jokios ž senovėj nebuvo, nė žynių, anė žynyčių tada nebuvo, o žinias mūsų senoliai sužinodavo ne iš žynių ir ne per „Žynias“, o message pavidalu gaudavo per mišias, iš kunigėlio, kurį tie, kur Sieg Heil šaukti treniravosi, mums paskolino.
O dabar...
Kas gi beapsižergia žirgą?
Štai braliukai, zirga galvas, abipus jo jau geba įsitaisyt.
Matyt, šitie pamokino, kumelės įspirti.
Katriem tiko ir pr. sirgis.
Katrie taip pribijojo mongolų ažirγa ‘eržilas’, kad net interesną mongolišką raidę γ sugalvojo.
Kiti, va, stradalina ant jo.
Prisimena gal ką?
Ne kas.
Nebeapžergiam žirgo, sirgis gi irgi, ko gero, susirgo, raitųjų raitelių nebetekęs.
Teisybė, dar yr vilties, kad kavalierių pasiilgusios prisimins, kad, tokiam atjojus, tarpu jo kojų būna žirgas, ir apžergs patikrint, ar tikrai.
Žengia pulkas linksmai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą