šitaip 2009 metų birželio 23 dieną rašė SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda.
Už kelių ar keliolikos dienų jas, lyg tyčia, ne tik išrado, bet ir panaudojo, visai gali būti, to paties SEB banko reikalams patvarkyti:
In July, the Riksbank fixed interest rates at minus 0.25 percent on certain deposits kept by the commercial banks at the central bank.
Ir aplamai, pacituotas SEB banko prezidento patarėjo teiginys - klaidingas: šis kito, JAV prezidento, tiesa, buvusio, patarėjo N. Gregory Mankiw straipsnis – pora mėnesių senesnis.
Lietuviškai jo idėjas galite perskaityti čia.
O šis The Economist straipsnis
Giveaway; Japanese banking.(Negative interest rates in Japan; results in currency exchanges from foreign banks)
- 2003 metų vasario 8 dienos.
O šitas - 1998 metų.
Ir aplamai…
It is a universal assumption that negative interest rates are impossible.
In fact they have a long history.
Dr. Gitaną Nausėdą suprasti galima.
Toks darbas.
Tik kad …
Atviros širdies žmogų pamatysi iš veido.
Dr. Raimondas Kuodis rašo, kad J. M. Keyneso apibūdinta (likvidumo) problema pažadino ekonomistų fantazijas.
Kai kurie jų teigia, kad galimas ir toks pasaulis, kuriame palūkanos būtų... neigiamos.
Pavyzdžiui, bankas jums ne tik nieko nemoka už indėlį, bet ir nustato, tarkime, 3 proc. mokestį už jo saugojimą.
Jūs galėtumėte atšauti, kad tokiu atveju jūs laikytumėte grynuosius pinigus ir niekam už nieką nemokėtumėte, kaip ir pastebėjo J. M. Keynesas.
Tačiau yra keli „bet“.
Juk laikyti dideles sumas grynaisiais „po čiužiniu“ gali būti nesaugu – juos tiesiog gali pavogti, jie gali sudegti kilus gaisrui ir pan.
Todėl jums reikėtų nuomotis seifą iš to paties banko arba draustis nuo vagystės draudimo bendrovėje.
Taigi gali būti pigiau (ypač įmonėms) laikyti pinigus banko sąskaitoje ir mokėti palūkanas už jų saugojimą.
Šitokią didelę citatą įdėjau tam, kad pamatytume, koks tvirtas autoriaus įsitikinimas tuo, kad, kokios bebūtų palūkanos – teigiamos ar neigiamos - mokėti reikia mums, o gauti mūsų mokesčius reikia bankams.
O ne atvirkščiai.
Pinigai ryte – kėdės vakare.
Galima ir atvirkščiai, bet pinigai – pirma!
Nobelio premijos laureatas Jamesas Tobinas (1918–2002) savo 1972 m. kalboje Amerikos ekonominėje asociacijoje pastebėjo, kad tam tikra infliacija yra tarytum tepalas, padedantis suktis darbo rinkos ratams.
Kodėl?
Priežastys daugiausia psichologinės: žmonės labai nemėgsta, kai mažėja jų nominalusis (pinigais išreikštas) darbo užmokestis.
Matot, kaip…
Mes nemėgstame kad būtų
"mažiau" <,
mėgstame, kad būtų
> - "daugiau".
Todėl gerieji bankininkai ir padaro pagamina mums daugiau pinigų.
Negi sau?
Mums padaro.
Skolina taigi mums.
O gal ir sau?
Gal ir sau patys paskolina?
Įdomu, už kokias palūkanas?
Teigiamas, neigiamas ar nulines?
JAV Federalinio rezervų banko (Fed) oficialioji palūkanų norma šiuo metu tesudaro ketvirtį procento.
Kiti svarbiausieji centriniai bankai kiek lėčiau, bet juda ta pačia drastiško palūkanų mažinimo kryptimi.
Tačiau ar to užteks?
Kaip rodo Japonijos patirtis, greičiausiai – ne.
Tai puikiai supranta Benas Bernanke, Fed vadovas:
Todėl be didelių fanfarų nuo rugsėjo pradžios Fed ėmėsi nestandartinio žingsnio – vadinamojo kiekybinio pinigų politikos švelninimo.
Prie ko čia fanfaros?
Ir koks čia nestandartiškumas?
Šitas bankų šposas – visiškai nenaujas.
Quantitative easing is sometimes described as 'printing money', although the central bank actually creates it electronically 'out of nothing' by increasing the credit in its own bank account.
Kitaip tariant, jis pradėjo supirkti įvairius vertybinius popierius, tokius kaip būsto paskolomis užtikrinti vertybiniai popieriai.
Dar paprasčiau – tai tiesiog didžiulio masto pinigų emisija.
Per pastaruosius kelis mėnesius Fed balansas išsipūtė daugiau nei du kartus, o į rinką pateko daugiau kaip trilijono dolerių vertės naujų pinigų (bankų rezervų).
Jei šis rinkos „užvertimas“ doleriais tęsis toliau, Fed taps didžiausiu banku pasaulyje.
O gal Fantų Karaliumi?
Įdomu, kad dalis namų ūkių mėnesines įmokas už būsto paskolas iš esmės siųs centriniam bankui.
Tai jau tikrai įdomu.
Anas, matot, darys dolerius “iš oro”, o Amerikos žmonės jam dirbs.
Panašu, kad B.Bernanke, vienas žymiausių Didžiosios depresijos tyrinėtojų, tikrai neleis jai pasikartoti.
Su tuo sutikti nesunku.
Juk dar Herakleitas sakė: negalima du kartus įbristi į tą pačią upę.
Suprantama, kad tokia pinigų emisija gali sukelti infliaciją, jei šie pinigai nebus laiku pašalinti iš apyvartos atvirkštiniu žingsniu – vertybinių popierių pardavimu finansų sistemos dalyviams.
Na va, pagaliau.
Vertybinius popierius, pasirodo, parduoda mums todėl, kad šitokiu būdu
išvengtų
išvengtume
infliacijos.
Hiperinfliacijos.
Kas sakė, kad akcijų rinkos paskirtis – perteklinių pinigų utilizavimas?
Dr. Raimondui Kuodžiui teks pripažinti: “šie pinigai bus laiku pašalinti iš apyvartos atvirkštiniu žingsniu – vertybinių popierių pardavimu finansų sistemos dalyviams” tik tuo atveju, jei tie finansų rinkos dalyviai juos pirks.
Psichologijos žinovas, Nobelio premijos laureatas Jamesas Tobinas, vargu ar prieštarautų šitam teiginiui.
Sakykit, ar yra kita šios trilijoninius nuostolius atnešusios Pasaulinės Finansų Krizės priežastis, negu šitokia: minėtieji finansų rinkos dalyviai jau kuris laikas kaip suprato, kad, investuodami į akcijas, “perka orą”, ir jų nervai neišlaikė.
Tai ir pabėgo jie iš rinkos.
Išsimainė savo “vertybinius popierius” į vertybes ir atsuko nugarą žaidimo organizatoriams.
Ir tiek.
Beje, ar nemanote, kad jau kuris laikas akcijų rinkų gyvybė palaikoma dirbtinai?
Ar nemanote, kad The Wall Street yra prijungtas “dirbtinio kvėpavimo pinigais” aparatas?
Valstybinis iždas papildomų finansavimų priemonėmis didelius pinigų kiekius gali pervesti į Federalinio rezervo bankų sistemą.
Tuo jis be Kongreso žinios ar valstybinio atsiskaitomumo tarnybos priežiūros gali susidaryti sau sąlygas, leidžiančias valstybės iždo pinigus nukreipti į akcinių fondų biržą (populiariai vadinamą „Wall Street“) ar atlikti kitas neleistinas operacijas.
Skaitom dr. Raimondo Kuodžio straipsnį toliau.
Tačiau be šių ryžtingų žingsnių gali ištikti blogesni dalykai – finansų sistemos griūtis, kredito išnykimas iš ekonominės sistemos ir ūkio katastrofa.
Tai, ką žymusis ekonomistas Miltonas Friedmanas kažkada pavadino „pinigais iš sraigtasparnio“, tampa realia alternatyva.
Finansų sistemos griūtis tikrai gali ištikti.
Netgi galima pasakyti daugiau.
Finansų sistema griūna.
Ir sugrius.
Ir jokie pinigai iš sraigtasparnio jos neišgelbės.
Dėl šitokios paprastos priežasties:
Tiesa – veidrodis, kurio atspindžio nepakelia apsimetimas ir veidmainystė.
O kredito išnykimą sykiu su palūkanom nemanau esant bėda.
O ūkio katastrofa būtų didelė bėda, visiems.
Todėl ir siūlau savo siūlymus – kad nenutiktų jokia ūkio katastrofa.
