Prowa treczio Dieno Moios

Prieš 220 metų buvo priimta Abiejų Tautų Respublikos konstitucija.

Pirmoji Europoje.

Ligi šiol sakydavom - Žečpospolitos.

Riečės Pospolitos.

Piliečių (paklausykit).

Ακρόπολις - citadelė.

Ακρόπολις - pilis, žr. castle, pagrindinė.

πολις πολίτες

pilis piliečių

Kaip piliečiai (paklausykit).

Ne biurgeriai ar miestelėnai.

Žečpospolita - Sandrauga.

Rzeczpospolita (paklausykit) .

Prowa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu.

Pastanawims Rondaus.

Wardon Diewa Traycio Szwięto wieno.

Pastanavims Rondaus.

Kaip?

Prowa, o ne Protwa, pataisykit, kad locka.

1 ×provà (brus. пpaвa, l. prawo) sf. (4)
1. įstatymas: Provas mokąs Q408. Nesa kas nori kuriame mieste gyventi ir penėtisi, tas turi provas ir pajunkimus to miesto žinoti ir laikyti Vln5. O po tam ir patys rimlionys sulaužė dvasiškas provàs DP27. Žalnierių prova R377. Prova ant vagies atvirto, o ant teisaus atgriuvo (įstatymai palaiko apgaviką) B.
2. H, R62, OZ44 įstatymų teikiama galimybė ką daryti, teisė: Kriaučius atsakė jiem: „Neturit jūs provõs manę paimt“ VoL373. Kokią turi provą mane budyt, kas tu esi? BsMtII32. Valia jį laikyti, valia nelaikyti: jis provos niekur negaus Žem. Mes provą turim ir macį Mž350. Tu provos pavargusio nekraipyk (orig. nekrapyk) jo byloje BB2Moz23,6. Aš tą provą miesčionies ingijau už didę sumą (pinigų) ChApD22,28. Ko syla, to provà Dglš.
3. Lš, Pns, Tat teismo procesas, byla: Sūdžia sako, išskaitęs skundą, kad už tokį menką daiktą nėr provos BsPIV224. Pavadinkit poną vaitą, tegu darai jiems tą provą JD312. Tokius išgąsčius baisius vierni gaspadoriai tankiai provininkams aukštiems Karaliaučiuje skundė, ale provõs vertos, kaip reik, niekados nesulaukė K.Donel. Į provą eimi R. Į provą vesti KBI52. Provos krasė H. Provos krasė, krėslas R. Provos gromatos N. Vakar ir jo provà buvo Mrj. Dabar veik prasidės provà Prk. Aš neteisią dar niekados nesūdijau prõvą K.Donel. Pakol provą apsūdyjo, alaus bačką ištrūbyjo JD710. Provoje smertį prisūdiju, uždemi R11. Kas ant tavo provõs pareitis, tu neprivalai bijotis KI79. Provõs ėjimas KII124. Provõs klausymas KII124. ^ Į provą eidams pirma namie apsisūdyk B. ║ R nuosprendis: Išėjo prova an to senio, kad tą senį už tuos siuvėčius pakart BsPIV31. Minkšta prova (blogas, neteisingas nuosprendis) MŽ.
4. R, S.Dauk, Ds, Ppl, Mžk bylinėjimasis, ginčas, vaidas: Vien tarp anų prõvos, varžytinės J. Jau kelinta prova su tuom nenaudėliu Justinu Šln. Didesnė prova grižos, kad sodybą brangiai apčienijo JI474. Jeigu teipog norės, kad eit su tavim provon ir atimt tau jupą, duok jamui ir viršutinę ChMt5,40.
5. paprotys, įprotis, tvarka, dalykas: Tai prie mūsų tokia provà K. Ak, išties kita provà, kad, piemenio skrandą jau užsimovęs, ožkas ir kiaules varinėji K.Donel.

Lietuvos Statutai.

2 ×prõvyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) tr. KBII192, BzF159 vesti bylą: Mažas bylas anys sūdytų (paraštėje provytų) BB2Moz18,26. ║ refl. K bylinėtis: Su kuom prõvytis, provotis KII115.

Paskaitykim, nepatingėkim, juk mūsų ta valstybė buvo.

Tokia ji atrodė po Trisdešimmečio karo.

Dabar tokios nepavadintum dviejų tautų respublika.

Tautų padaugėjo.

Mes buvom tos valstybės piliečiai.

Nemanau, kad tai reikia stengtis pamiršti.

Manau, kad reikia stengtis suprasti, kodėl taip mūsų protėviai elgėsi, kaip kito vardai šalių ir tautų, kaip mainėsi sąvokos, kas darėsi aplinkui.

Reikia stengtis suprasti vieniems kitus.

ARTICLE FROM LIETUVISLA GAZIETA

All the local Lithuanians referred to themselves as "paliokai" ("Polaks")
VERTIMAS: 1887 metais visi Amerikoje esantys lietuviai vadino save “paliokais”.

Visus sukilėlius vadinome paliokais LTR(Al).

Kaip?

Tos valstybės herbas toks buvo.


Crest'as - kryžius, šalmas - karūna, Vytis ir baltas eris.

Karūna ir kryžius, jei jau kalbėti apie tą šalį kaip apie dviejų, Abiejų Tautų Respubliką, labiau lenkiškosios pusės.

Baltas eris dabar - Polskos simbolis.

Vytis gi - mūsų tebėr.

Kur jis tuomet, jau apkrikštytas, lėkė šuoliais, skydą papuošęs ne krikščionišku, bet lietuvišku kryžium?

Lietuvos Didžiojoj Kunigaikštystėj.

Пого́ня (біл. Пагоня, пол. Pogoń, лит. Vytis) — герб Великого Князівства Литовського, Руського та Жемантійського, а також традиційний національний герб Литви и Білорусі, був гербом багатьох українських, білоруських та литовських княжих родів.

Зображення вершника з піднятим мечем вперше використовується в якості державного символу Великого Князівства Литовського в 1366 році, на печатці великого князя Ольгерда. Символ цей спершу належав винятково великим князям. У 14-му сторіччі зображення вершника було розміщено на кавалерійському щиті і почало використовуватись як герб, на печатках Ягайла в 1386 та 1387 роках, а також на печатці Вітовта в 1410 році. На початку 15-го сторіччя «Пагоня» стала державним символом Великого Князівства Литовського (ВКЛ).

Нею користалися повстанці Т. Косцюшко та К. Калинського. «Пагоня» була на кокардах і знаках розрізнення російських військових формувань, розквартированих на теренах Білорусі.

Віціс.

Štai ir rusų Витязь pasirodė.

Pasidairykim, kur Vytis tebešuoliuoja.

Štai ką tuo reikalu turi pasakyti S.Daukantas : "Tie, kurie į karą traukė ūkio (valstybės) nuo neprietelių ginti, vadinosi vyčiais (nuo žodžio vyti, tai yra ginti), kurie neprietelius ujo iš savo ūkio laukan. Tie vyčiai žemaičių raštuose žemlionimis yra vadinami, jog už savo žemę, kurią dėvėjo nieko nemokėdami turėjo pavojui radusis į karo žygį traukti. Tų žemlionių buvo kitą kartą didelė daugybė Lietuvoje ir Žemaičiuose, kurių daug paskui Jomylistos (didikai) panaikino ir pavergė. .. .Tokia daugybė, sako, jų kitą kartą buvusi, jog iš vieno mažo pavieto, kaip yra Palangos pavietas, daugiau nei 2000 raitų Vyčių o pėsčiųjų 5000 ar 6000 į karą traukdavo. Šiandien likusieji vadinasi bajorais, taip pat be kokios šviesybės, nebežiną patys kuo kitą kartą buvę ir kuo šiandien yra, kas kartą spaudžiami ir naikinami." (Istoryje Žemaytyška).

Ar galima rasti geresnį Karolio Didžiojo liaudų, žemės bajorų, aprašymą? Abiejų socialinė santvarka identiška. Net ir mūsų karalius Jogaila tai mums patvirtina. Jo 1387 m. duotoje privilegijoje Lietuvos bajorams jis laidoja jiems teisę ir toliau karo žygin traukti "secundum veterum usum Pogoniae" ir užtikrina jiems, kaip ir Karolis, žemės nuosavybę, uždedamas tik pareigą statyti, kur reikalinga, gynybos pilis.

Tas privilegijoje pabrėžtas "karo vedimas pagal senovinį pagaunios (vyties)" paprotį daug ką reiškia.

Visu pirma, bajorai "liaudai" arba "vyčiai" kovos savo pulku, savo "vėliava", savo karvedžio (vėliau maršalkos) vedami, o nebus mobilizuoti ir išmėtyti įvairiuose karaliaus daliniuose.

Antra, senovinė Pagaunios - Vyties tradicija liepė iš pasalų įsibrovusį ir grobiu nešiną priešą greitosios raitijos vėliavomis pavyti, pagauti, sunaikinti. Iš tų dviejų tos pat esminės reikšmės veiksmažodžių kilo mūsų Vyties, o slavų Pogonia vardai. Tą senovišką "pagonių" šaknį vakarų kalbininkai jau senai konfiskavo, kildindami ją iš lotynų "paganus" - žemdirbys. Bet arčiau tą etimologiją išnagrinėjus, pasirodo, kad romiečiai to žodžio nesugalvojo : jie neturi jam veiksmažodžio. Paprastai, jie ardavo savo laukus pagautais kare belaisviais, taigi, "pagauniais", o tų belaisvių didžioji dauguma buvo šiaurės, prūsų kilmės. Be to, kildinant tą šaknį iš lotynų kalbos, susidaro nesąmonė, bandant pateisinti jos atsiradimą toli Rytuose, pas slavus, nes tie juk lotynų kalbos nevartojo. Aiškiai ir neginčijamai - slavai savo "pogany" išvedė iš jų kalboje esamo veiksmažodžio "pogoniti" (pagauti).
Trečia, kai Dlugošas su nustebimu išgiria jotvingių drąsą, "kurie nedvejodami dešimčia vyrų puola visą šimtinę," tai jis visai nepramato, jog aprašo Šventos Vyties "senovinio papročio" garbės dėsnį. Mūsų Vyčiai niekad nebėga. Ta "mirties pulkų" tradicija būdavo daugelio vėlesniųjų karinių dalinių perimama. Vengrų, vokiečių, rusų armijos turėdavo keletą tokių elito vienetų (juodieji mirties gusarai, ulonai ir pan.) Ginklavimo ir skaičiaus persvarai 12-ame amžiuje pakrypus Galyčiaus ir Malopolskos naudai, iš Vakarų atvykstančių pasiplėšikauti kryžiaus kare atėjūnų dėka, jotvingiai vis tiek juos savižudiškai puldavo, nors puikiai žinodami, jog "čia ir padės galvelę". Taip, labai garbingai, bet visai nestrategiškai besielgdami, didvyriai buvo greit ir sistematiškai išnaikinti.

Kitas pavyzdys. Kada Karolio liaudai prisiekdavo jį ginti iki mirties, tai anaiptol nebuvo tuščias žodis (Žiūr. Rolando Giesmė, kur aprašoma, kaip žuvo visas Karolio ariergardas, baskų užpultas. Armijos sudėtyje išvardinti ir liaudų bei prūsų pulkai.)

Vyties "senovinį paprotį" randame ir Lietuvos Statute (XIV, 9) žirgo, senovėje švento gyvulio, vagystės atveju. Tučtuojau sušaukiama kaimynų talka ir vejamasi pėdomis, o jei jos nuveda į kitą sodžių, tai ir šio gyventojai privalo prisidėti arba atsisakius sumokėti nuostolio vertę.

Kaip kovėsi Vyties kariai? Tai buvo anų laikų fronto pralaužiamoji jėga. Šarvuoti nuo galvos ligi kojų ant didžiulių taip pat šarvais apkaustytų žirgu, jie prilygo šių dienų tankų daliniams. Mušin išsirikiuodavo ypatinga tvarka - "Suveinia". (Nei slavai nei vokiečiai to žodžio nesuprasdami, pritaikė savo sąskambius "svinja" ir "švaine"). Priekyje Stodavo tik vienas, stipriausias milžinas. Už jo pečių jau du, beveik jam lygus, už jų vėl trys, - ir taip toliau, draugonė susiglausdavo aštriu kaip kirvis smaigaliu, išsiplėsdama tolydžio į šonus viską griaunančiu kyliu. Ta žirgų, raitelių ir geležies didžiulio svorio masė įsibėgėdavo, kiek tik įkabindama ir smogdavo į parinktą taikinį taip, kad "laukai ir girios nuskambėdavo". Aišku, tokio dūžio lengvesni raiteliai, o ypač pėstininkai, fiziškai nepajėgė atlaikyti. Taip Lietuvos Vyties pulkai, atjoję atvaduoti turkų apgulto Vienos miesto, perskrodė šimtatūkstantinę jų armiją nuo galo ligi galo, išgriovę visą centrą, kaip viesulas. Toks žygis turėjo net nusistovėjusi posakį: "pervažiuoti priešo pilvais". Štai kaip gynė mūsų žemę Šventoji Vytis, kurios atvaizdą nešiojame mūsų valstybės ženkle. (Žiūr. il.4.) Mūsų Vyties raitelio skyde esąs dvigubas kryžius neturi nieko bendra su katalikybe, jis buvo vartojamas daugelį amžių prieš Kristų. Tai vienas iš mūsų runrasčio išlikusių ženklų - skaitmuo, reiškiąs 1000. Jį atrandame prieš graikinių - pelasgų skaičiavimo sistemoje bei tocharų ir Himalajų papėdės tautelių civilizacijos liekanose. (Žiūr. taip pat Duret, Alphabetum Tzervianorum.) To ženklo reikšmė patvirtinama be to, ir gotų iškraipyto tūkstantinės (vėliavos) vado pavadinime - "tiufad". Todėl tas mūsų raitelis ne paprastas "draugas", pulko narys, o draugonės vadas, jos išrinktasis rikis.

Tai kodėl šitaip?

Ją pasidalino tokios valstybės.

Neatpažinom priešo?

Ilgas kovų kelias buvo iki tolei, tęsiasi jis ligi šiandien.

Mūsų nugalėtojai patys tapo pralaimėjusiais.

Žmonių priešas - jų galvose.

Jį ir reikia nugalėti.