O kaip kitaip?
Gerai išmaišyta: šventės vardą iš rytų atėję slavai atnešė, švenčiam gi su vakariniais, o ne su senaisiais krikščionimis, Saulėtosios šventės gi dienai nustatyti nepasieinam be Mėnulio, tos šventės data nieko bendro su Jėzaus prisikėlimu neturi, o tie, su kuriais šiandien švenčiam, Velykas kažkodėl Pascha vadina; kai kas dar pamaišo.
Su Prisikėlimo, Atgimimo Švente!
P.S. Šįryt vėl tam pačiam "Klasikos" radijuj moteris pasakojo pasimeldusi božnicoj ir sėsianti prie šventinio velykinio stalo.
maldauniñkas (-nỹkas), -ė smob. (2)
1. kas meldžiasi, maldininkas: Jau iš to muno vaiko nebūs maldauniñkas Užv. Aš menka maldaunỹkė Gs. Davatkelė maldauninkė – viso svieto liežuvninkė Kltn.
2. kas maldauja, prašo: Neseniai iš kalėjimo paleido maldauninką, davusį malonės prašymą prš. Teismas tokio maldaunyko pasigailėjo ir nubaudė tik sąlyginai prš.
1 maldà sf. (4)
◊ ant gãlo maldõs galų gale: Ir ant gãlo maldõs kas išejo: visą turtą kaip praleido – pats sau galą pasidarė Plt.
gýva maldà labai nuolankiai (prašyti): Prašo gýva maldà Sld. Gýva maldà meldžia, kad jam šunį parduoč Vj.
ta patì maldà vis tas pat, vis tiek: Dainuoti ar giedoti – vis ta pati malda! Žem.
1. SD154, R159, K toks tekstas, kalbamas ar skaitomas tikinčiųjų: Maldą melsti (giedotinai skaityti) negal: užpuolančios kalbos Šts. Ne vienas iš parlaukiečių nemokėjo maldų rinkti (melsti) Grž. Sausi pageltę lapai šnabžda maldą graudžią S.Nėr.
2. religinis kreipimasis į Dievą, šventuosius: Girto maldà, kunigo nauda, ligonio pasnykas – tai lygu J. Seni skurliai, nieko gero – galima išdalinti ant maldos Žem. Malda širdes, ne nasro, žengia ing dangų DP539. Malda pavargulių pereit debesis BPII99. Mūsų mužikų maldos nedaeina ing dangų, nes ką parduoda – vis pigu, o ką perka – vis brangu D.Pošk. Jei nedirbsiu, malda man duonos neduos BPII97. ^ Elgeta ir kunigas malda gyvena TŽV601. Tinginiui ir malda nepadeda PPr53. Šuns maldà neina į dangų Skr. Tavo darbas kaip girto malda VP46.
3. prk. šneka, kalba (ppr. įkyri, vis ta pati): Šitai vis buvo viena jo maldà Str. Užteks, susimildamas, tos maldõs! Pn. Palau, tuo[j] būs kitos mal̃dos (kiti įvykiai, faktai, kitos naujienos) KlvrŽ.
4. SD291, R prašymas: Jis ateita su maldà K. Atvažiavo pustas (paštas) nuo karaliaus su maldos gromata BsPI88.
◊ ant gãlo maldõs galų gale: Ir ant gãlo maldõs kas išejo: visą turtą kaip praleido – pats sau galą pasidarė Plt. gýva maldà labai nuolankiai (prašyti): Prašo gýva maldà Sld. Gýva maldà meldžia, kad jam šunį parduoč Vj.
ta patì maldà vis tas pat, vis tiek: Dainuoti ar giedoti – vis ta pati malda! Žem.
2 maldà sf. ppr. pl. (4) Jnš, Plng; Mt žr. melda 1: Apsidengėm maldõm stogą ir gyvenam kaip kralikas po pečka Srv. Pakraštys visas apdengtas liūnais, apaugusiais ajerais ir didelėm žolėm …, katros vadinas maldoms BM261. Radau prūde nendreles, o paprūdėj maldeles NS775.
mal̃das sm. (4, 2) Erž; LBŽ, P žr. meldas 1: Tas upės pakraštys prižėlęs pilnas maldų̃ Pgr. Maudai, arba maldai – žolės, neturinčios lapų, kaipo nendrės I. Iš maldų̃ plūdes pasidirbau ir išmokau plaukti Brs. Parsinešiau mal̃dų, darysiu kūliukus [plaukti] Rs. Ei augo augo kieme mergelė kaip Nemune maldelis JD236.
...
...
Vardas Indraja iššifruojamas taip: pirmoji žodžio dalis IND – reiškia
vandenį (VAND+AND+IND), o antroji dalis DRAJA – sietina greičiausiai su
Druja, tai yra kerėtoja, užkalbėtoja, ragana, prūsų druvis (žynys), keltų druidas. Tad pirminis Vandens Druja tapo Vanddruja ir sutrumpėjo į Indrają.
Indraja buvo laikoma Perkūno žmona, bet po nepavykusios santuokos ji tapusi žvaigžde (planeta).
Dar Indraja vadinama Saulės seserimi, o kartais net Saulės motina.
Tai aiškinama matriarchalinės epochos keitimusi į vyriškąją.
Tėvologija ir Motinologija
Tačiau vėlyvesnėje tautosakoje vis dažniau vadinama viena iš Saulės dukterų ir tapatinama su Jupiterio planeta. Minimas ir Indrajos vyras Salys arba Sielys.
Siela.
Palyginti „jaunose“ pasakose, sukurtose po Lietuvos krikšto, Indraja charakterizuojama labiau neigiamai nei teigiamai. Vaizduojama nukaršusia, niekam nereikalinga sene, pikta ragana, aršia smulkia dvarininke. Neigiamos ypatybės matyt buvo priskirtos ėmus menkinti baltų tikėjimą.
Visi geografiniai vietovardžiai, susiję su Indrajos vardu, susitelkę šiaurės rytų Aukštaitijoje, buvusių sėlių teritorijoje. Tautosakoje kartais minimi priešiški Indrajos ir Sėlijos santykiai, o kartais jos vadinamos seserimis, kartu atliekančiomis įvairius žygdarbius ir gana gerai sugyvenusios su sėliais. Iki šiol išlikę geografiniai vietovardžiai: „Indrajos Takas“ (kelios akmenuotos vietovės pelkėse netoli Antazavės), „Indrajos Akys“ (arba „Indrajos Pravarai“) (kelios klampios vietos tarp Vyžuonų ir Sudeikių), „Indrajos ežeras“ (tarp Daugailių, Antalieptės ir Dusetų), „Indrajos Lieptas“ (kūlgrindiniai – tiltelinė brasta), „Indrajos upė“, „Indrajos liūnas“.
Indrajos vardas turi panašumo su indų Indra. Manoma, kad ją anksčiau taip ir vadino: vienoje legendoje sakoma, kad Indraja atėjo paviešėti pas Saulę, o šioji ir klausia: „Indra – Indraja, ar tu atėjai ko prašydama, ar mani atlunkydama?“ Pati deivė kartais sakydavo „Žadu Indrajos vardu…“, o kartais „Žadu Indrosios vardu…“ (senovėje „žadėti“ reiškė „užkalbėti“). Tad Indraja lyg būtų Indros vardo forma. Vis dėlto Indra pirmiausia yra konkretus griaustinio dievas, o Indraja – tik viena iš raganų, taip kad ji galėtų būti sietina su vedose minima Indros žmona Indrane, nes Indraja taip pat buvusi Perkūno („Griausmo dievo“) žmona.
Vandenų laumė.
Daug vandenų būta, išties.
Ar tik neidavom kadaise melstis prie vandens, melduosna?
Gal ir maldos buvo ne tokios.
...
Iš pradžių nebuvo pasaulio, tik ūke (miglose) gyveno Dievas, o po jo kojomis buvo vanduo.
...
Rasti samčiai su vandens paukščių galvutėmis gali būti sietini su vandens kulto pradmenimis.
...
Kas, kad vėliau nuo vandens šiek tiek nutolom.
Iš ąžuolo pašaknių veržėsi šaltinėlis su gydomuoju vandeniu.
...
Jonas Krikštytojas upėj Jėzų krikštijo, božnicoj švęsto vandens būna, o pontifikas Žvejo žiedą mūvi...
...
.... katedra stovi ant labai nepalankaus grunto (nepamirškime, kad čia – dviejų upių slėnis, vadinasi, yra daug sąnašų, kurios, laikui bėgant, spaudžiamos katedros mūrų, ima sėsti), be to, čia aukštai iškilę gruntiniai vandenys, kuriuos, beje, reikia visąlaik išlaikyti reikiamo lygio, nepaliaujamai siurbiant vandens perteklių.
Indraja buvo laikoma Perkūno žmona, bet po nepavykusios santuokos ji tapusi žvaigžde (planeta).
Dar Indraja vadinama Saulės seserimi, o kartais net Saulės motina.
Tai aiškinama matriarchalinės epochos keitimusi į vyriškąją.
Tėvologija ir Motinologija
Tačiau vėlyvesnėje tautosakoje vis dažniau vadinama viena iš Saulės dukterų ir tapatinama su Jupiterio planeta. Minimas ir Indrajos vyras Salys arba Sielys.
Siela.
Palyginti „jaunose“ pasakose, sukurtose po Lietuvos krikšto, Indraja charakterizuojama labiau neigiamai nei teigiamai. Vaizduojama nukaršusia, niekam nereikalinga sene, pikta ragana, aršia smulkia dvarininke. Neigiamos ypatybės matyt buvo priskirtos ėmus menkinti baltų tikėjimą.
Visi geografiniai vietovardžiai, susiję su Indrajos vardu, susitelkę šiaurės rytų Aukštaitijoje, buvusių sėlių teritorijoje. Tautosakoje kartais minimi priešiški Indrajos ir Sėlijos santykiai, o kartais jos vadinamos seserimis, kartu atliekančiomis įvairius žygdarbius ir gana gerai sugyvenusios su sėliais. Iki šiol išlikę geografiniai vietovardžiai: „Indrajos Takas“ (kelios akmenuotos vietovės pelkėse netoli Antazavės), „Indrajos Akys“ (arba „Indrajos Pravarai“) (kelios klampios vietos tarp Vyžuonų ir Sudeikių), „Indrajos ežeras“ (tarp Daugailių, Antalieptės ir Dusetų), „Indrajos Lieptas“ (kūlgrindiniai – tiltelinė brasta), „Indrajos upė“, „Indrajos liūnas“.
Indrajos vardas turi panašumo su indų Indra. Manoma, kad ją anksčiau taip ir vadino: vienoje legendoje sakoma, kad Indraja atėjo paviešėti pas Saulę, o šioji ir klausia: „Indra – Indraja, ar tu atėjai ko prašydama, ar mani atlunkydama?“ Pati deivė kartais sakydavo „Žadu Indrajos vardu…“, o kartais „Žadu Indrosios vardu…“ (senovėje „žadėti“ reiškė „užkalbėti“). Tad Indraja lyg būtų Indros vardo forma. Vis dėlto Indra pirmiausia yra konkretus griaustinio dievas, o Indraja – tik viena iš raganų, taip kad ji galėtų būti sietina su vedose minima Indros žmona Indrane, nes Indraja taip pat buvusi Perkūno („Griausmo dievo“) žmona.
Vandenų laumė.
Daug vandenų būta, išties.
Ar tik neidavom kadaise melstis prie vandens, melduosna?
Gal ir maldos buvo ne tokios.
...
Iš pradžių nebuvo pasaulio, tik ūke (miglose) gyveno Dievas, o po jo kojomis buvo vanduo.
...
Rasti samčiai su vandens paukščių galvutėmis gali būti sietini su vandens kulto pradmenimis.
...
Kas, kad vėliau nuo vandens šiek tiek nutolom.
Iš ąžuolo pašaknių veržėsi šaltinėlis su gydomuoju vandeniu.
...
Jonas Krikštytojas upėj Jėzų krikštijo, božnicoj švęsto vandens būna, o pontifikas Žvejo žiedą mūvi...
...
.... katedra stovi ant labai nepalankaus grunto (nepamirškime, kad čia – dviejų upių slėnis, vadinasi, yra daug sąnašų, kurios, laikui bėgant, spaudžiamos katedros mūrų, ima sėsti), be to, čia aukštai iškilę gruntiniai vandenys, kuriuos, beje, reikia visąlaik išlaikyti reikiamo lygio, nepaliaujamai siurbiant vandens perteklių.
Ar ne tas VĖLYKAS kuris vėlei liko po žemos saulės po sausio sausumo sausėjimo? Kiek bičių uliuj liko, kiek paukštukų po žemos vėl liko, kiek vilkų gojelyje vėl gajų paliko, kiek visokios gyvatos VĖLYKOS POSAUSOKO vėlyko sausio liko, kad pratęsti Vėlyką žžemės šarmotos gymę iš labiausių žemai(ie)čių vėl likučių? Aš ir tu vėl likome, vėl saulė augštyn kopdama budina vėlykusi svietą, vėl dėkavojame žiemai, apvaliusiai žemę ir palikusiai ant jos labiausias vėlykiausias sėmes gemotulės.
AtsakytiPanaikintiDidus didžiūnai atėję iš pietų kur žiemos atrankos nėra, visai teisingai apibūdino šiuos palikimus šarmotos senovės šalies žemaičių ir lietuvių, juk pietuose ir gamta savo atrankas vykdo savais sausumais, vėl palikdama vėlykanus, didžius xanus, didžiūs, judžinus, DŽINUS, jewelyrus ir kitokia judrią gyvatą spėjusią pabėgti nuo sausros, skėrių, atėjusios dikumos iškirtus mišką ir ttt.
Kada gi vėlykas lietuvis supras, kad nėr ribos tarp slavo-rusėno ir lietuvio-latvio-žemaičio, kad nėra ant žžėmės ir jurės sienų, kad visa kas mus skiria yra jungtis jungianti. Sunku visų bandų vėllykų suvaldyti, tad ir daromi gardai, tvoros, treevėnyčio-tverėnyčios,,,
Sunku kų pramatyti iš tų tvertų ulyčių, tuo labiau kai myslyse Didžiųlė tvora didžiai garbingos keistučio ir alek'sandro didžio garbės, o ką jau kalbėtį apie didžia lietuvių bendrės kalbą, kuri pati seniausia čia didžiuropoj likus, o žalgirio pergalė kokius mus didžius palieka, didžiai pergalėjus prūsu ir kitų tautonių didžius po kryžium, juk neveltui kryžiuočiai tiek iš prūsų, tiek lietuvių-šlovių pusių tas skerdynes vadina ŽALIŲ GIRIŲVALDŲ skerdynėmis tarp tautų suorganizuotų tarp tu žalių girių valdose gyvenusių tautų, klanų, giminių, žžmonių, valdovų, kunigų ir ttt. Ir ką, ar nors vienas sąmoningas lietuvis dar likes(vėlykų girių neliko, neliko ir vėlykų žemaičių, bet gal dar liko DARLYKŲ?) visų šitų vokia ar jau didžiųniškas marazmas visiškai užvaldė LYKUSIUS LIKUČIUS - DARLYKUS?:)