Labas, turiu prisipažinti, kad apkalbėjau, vis neišsiverčiu be nuorodos:
http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=5061&mid=90664
Pacituosiu:
Pagaliau vakar vakare per Init TV akmens amžiaus archeologas profesorius Algirdas Girininkas pripažino (nors irgi kaip visai šviežią, vos kelerių metų naujieną), jog Nemunas seniau į Baltijos jūrą ištekėjo ne Kuršių mariose, o Aistmarėse — per Prieglių. Ir tik palyginti visai neseniai prie pat Rambyno kalno Nemunui pavyko prasiveržti per tą sieną ir nutekėti tiesiai į Vakarus. Taip nutiko ne „paraistoriniais“ laikais, o prieš tūkstantį - pusantro tūkstančio metų — jau Viduramžiais:
http://on.lt/musu-praeities-beieskant (paskutinis, vakarykštis filmukas, gale).
Pastaba post scriptum: filmukas nebe paskutinis, rasit jį po šio teksto:
Nemuno vardo kilmė, upės vingių ir kilpų kaita, vagos slėnių raida. Ledynų tirpimo laikais, kai Nemunas tekėjo priešinga kryptimi, kai nuo dab. Simno iki Stakliškių tyvuliavo marios, o į Pietus nuo jų dar stūksojo ledo kalnai. Kai Nemunas buvo didžiulė, iki kelių kilometrų pločio upė. Ir itin srauni, kai Baltijos jūra staiga nuseko ir pavirto ežeru. Dar neseniai Nemumo žiotys buvo ties Karaliaučiumi, tik prieš pusantro tūkstančio metų (jau prasidėjus Viduramžiams) ties Rambynu prasiveržė pro kalvagūbrį tiesiai į Kuršių marias. Lietuvos edukologijos universiteto profesorių geologą Valentiną Baltrūną ir Klaipėdos universiteto profesorių archeologą Algirdą Girininką papildo Lietuvių kalbos instituto daktaras Laimutis Bilkis:
P.S. Labai taupantiems laiką - profesorius Algirdas Girininkas apie senąją Nemuno vagą kalba maždaug nuo 18-tos minutės.
P.P.S. Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramija (Ramige). Šią pilį 1275 m. paėmė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti – išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė jo dalis, Nemuno paplauta, nugriuvo 1835 m. ir vėliau.
Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.
Tai tarsi paremtų Arūno teiginius, kad Karaliaučius prieš krikštą buvęs Lietuvos sostinė. Bet kiek suprantu, iki krikšto Lietuva buvo (jau bene vienintelė) laisvų žmonių, į valsčius apie savus piliakalnius (garbus) susitelkusių ūkininkų šalis, tad centralizuotų sostinių nebuvo iš principo. Tą pabrėždavo ir imperatorius Algirdas, apsistodamas paeiliui vis kito valsčiaus pilyse, užuot laikęsis savo sosto kur nors Vilniuje, Kijeve, Gardine, Naugarde, Smalėniškiuose, Trakuose ar Karnavėje. Tačiau akivaizdu, kad iki Nemuno pratekėjimo tiesiai Vidurio Lietuvos ryšiai su Aistmarėmis (kur greta ir Vyslos raguva) buvo nuolatiniai ir svarbūs, o Karaliaučius Nemuno žiotyse turėjo būti pagrindinis Lietuvos uostamiestis. Europos karalių miestas, anot senovės romų, Mons Regius — Kūningų garbas:
http://paliokas.blogspot.com/2007/12/blog-post.html
P.P.P.S. Litavia - a latin name for Brittany.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą