Nasza Warszawa

Warszawa - nasza!


Undine.

Średniowieczna nazwa brzmiała Warszewa, Warszowa. Najprawdopodobniej pochodzi ona od formy dzierżawczej imienia Warsz (skróconej formy popularnego wówczas staropolskiego imienia Warcisław, Wrocisław), używanego m.in. wśród przedstawicieli rodu Rawów (Rawiczów) herbu Rawa, właścicieli części terenów w dzisiejszym centrum miasta, np. Solca i Mariensztatu.

Zmiana nazwy na Warszawa wynikła z mazowieckiej wymowy dialektycznej.

Senieji Mazovijos gyventojai buvo mozūrai, kurių teritorijoje formavosi ankstyvosios žemės.

In the Middle Ages, the inhabitants of the northern Duchy of Masovia were called Mazury in Polish. Between the 14th and 17th centuries, Polish settlers from northern Masovia moved to the southern territories of the Monastic State of the Teutonic Knights that was previously the land of the Baltic Old Prussians who were conquered by the Teutonic Knights in the 13th and 14th centuries.

Legendarna etymologia wywodzi nazwę od imion rybaka Warsa i jego żony Sawy.

Miesto įkūrimo legendoje apie žveją Varzą ir jo žmoną Savą gali būti tiesos: vardas reiškia žvejybos vietą, nes senąja prūsų kalba žodis „warza“ reiškia žuvų užtvanka, o žodis „saw“ žvejo valtį su skylėta dėže, kuria semdavo žuvis.

Verta pacituoti dar vieną šaltinį, kuriame aprašomas žvejybos būdas, vadinamas „varža“. Tas šaltinis: Д. К. Зеленин, Восточно славянская этнография, Москва, 1991. D.Zelenino knyga pirmą kartą buvo išleista vokiečių kalba 1927 metais Leipcige. Maskvos leidimas yra vertimas iš vokiečių kalbos. Knygoje apie „varžą“ rašoma taip: „Реку перегораживают забором, сквозь который рыба пройти не может;


в середине забора оставляют узкий проем, около которого на дне реки помещают вершу. Рыба за неимением другого прохода поневоле идет в вершу, выбраться оттуда она не может.


Upę pertveria perkolu, per kurį žuvys pralįsti negali. Perkolo viduryje paliekamas siauras tarpas. Upės dugne prie tarpo statoma varža. Žuvys, neturėdamos kito kelio, palei perkolą plaukia į vidurį ir papuola į varžą, iš kurios negali išeiti.“ Knygoje yra perkolo ir varžos nuotraukos. O taip pat rašoma, kad kol nebuvo garlaivių, perkolai buvo statomi net didžiųjų upių žemupiuose, pavyzdžiui, Kamos. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „varža“ aiškina taip: „varža iš vytelių pintas prietaisas su užgerkliu žuvims gaudyti; bučius: varžas į perkolą stato.“

1 várža sf. (1) Š, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ, LKKXXIX184(Lz), Rg, Škn, Varn, varžà (3) Slm, (4) Sdk
1. SD1193, SD397, Kos58, Sut, N, BS151, A1885,48, LC1887,23, LsB209, M, L, Š, Grv, Rg, Vlkv, Šn, Plv, Brž, Ut, Ds, Aln, Pn, Pšl, Srv, Upn, Dl, Rmš, Vdk, Pln iš vytelių pintas ar iš medžio skalų padarytas prietaisas su įgerkliu žuvims gaudyti, bučius, bukis: Váržas pindavo iš vytelių – gražios váržos būdavo Svn. Tą tęvgalį užriša, o į tą vidurį būs padirbta maža varžìkė, aną įkiša į tą didžiąją váržą End. Atsimenu, kap aš mergšė buvau, te tokias váržas iš balanų darė, tep kap bučeliai Kpč. Paskink váržai kliūgų Paį. Ir váržas pinam iš žvilgučių Btrm. Váržas pynė, upėn statė Dbč. Žvejys stato váržas ant takišio J. Váržos tebėra an pirtelės Krs. Varžą spendžia prieš vandenį, o bučių pavandeniui Lkš. Geriausia statyt váržos ant tekančio [v]andenio An. Pastačiau varžą po krūmu, tai prilindo pilnas kulys žuvų Arm. Váržoj po sykelį žuvių randa Užp. Po pietų eisiu váržas apžiūrėt Žln. Iškrėsk žuvis iš váržos i vė užrišk Mrj. Mūsų váržas [v]anduo išnešė Vb. Kažin kas šiąnakt mūsų váržas iškratė Kp. Mano váržą pavogė Smn. Privažiavę upę, nustabdė arklį ir tarė vyras pačiai: – Eime pasižiūrėtų, ar nerasma váržoj žuvų? BM28(Č). Ežere tiesė tinklus ir kratė varžas svetimo sodžiaus žvejas A.Vien. | Jegu Tūros lauką melioruoja – ir váržoj jų kiemas (blogai jų kiemui) Slm. ^ Purškia kap ešerys varžoj LTR(Igl). Vakar katė buvo kap varžà (stora), o šiandien išpliūkus (apsikačiavusi) Vdš. Kad pririjo telyčiotė – kaip varžà Ds. Boba kai varža Mlt. Eina kai várža (nerangiai) Ml. Eina kai varžẽlė Sdk. Eina išsikėtus kai várža Vlk. Nebijok, aš jau kito varžõn nelįsiu (nesikišiu) Slm. ║ Stak perkolas, persėda, takišys: Ten váržas kala K.Būg(Vl). Nuo jų sparnų oras taip ūžė, kaip kad didelis vanduo veržias pro varžas Blv. ^ Ko kroki kaip várža?! K.Būg. ║ Pns pailgos dėžutės pavidalo prietaisas iš skalelių vėžiams gaudyti: Vėžius gaudo ne bučiais, kaip žuvis, o váržom Ds. ║ Krn, Lp prk. apie storą, stambų žmogų, gyvulį ar paukštį: Ė várža – nei te gražumo, nei zgrobnumo (apie merginą) Švnč. Šita várža ilgai nededa (apie vištą) Sld.
2. Dsm, Tvr, Mlt, Antš, Sv iš skalų ar vytelių pintas uždaras krepšys sugautoms žuvims vandenyje laikyti: Atneškit váržas – suleisim žuvis Nmn. Sugautą žuvį váržon leidžia, ir várža stovi ežere Ktv. Pilną váržą prileidžiau žuvų Slk. Ot pagavau žuvų, kad net váržon nelindo Žž. Šiąnakt pavogė iš mano varžos žuvis Ker. Reikia iš váržos žuvis išimt, ba jau antra diena stovi Ūd. ^ Žmogau brangus, tu liežuvį laikyk kaipo váržoj žuvį (d.) Grl.
3. Rdš iš plonų kartelių padaryta dėžė mėsai, žuvims laikyti: Mėsai, žuvim laikyt várža – dėžė su skylėm Pv.
4. spąstai: Zuikį rado váržo[je] Vlkv. Váržoj įlindęs šeškas FrnS218. Var̃žą prie urvo pastato i pasigauna kraliką Vp. Vaikai artojaus užstatė varžas ir sugavo mus (žvirblius) apie tris LTR. ^ Puolė puolė kaip žvirblis varžon LTR(Šmn).

D.Zelenino knygoje varža apibūdinama irgi taip pat, tik rusiškai varža vadinasi верша. Varža ir верша tas pats žodis ir juo vadinamas tas pats prietaisas. Tik garsas „ž“ nudilo, susilpnėjo ir tapo „š“.

Suverždavo protėviai upę ir prisisemdavo žuvų...

Lietuvos istorikai visi lyg susitarę kartoja mūsų priešų šmeižtą, kad Lietuva senovėje buvusi mažytė kelių valsčių valstybėlė.

Rusų, lenkų ir vokiečių šaltiniai rašo tą patį – karą su jotvingiais tiek rusai, tiek lenkai pradėjo iškart po krikšto. Rusai giriasi, kad juos į karą prieš jotvingius stūmė knyginio tikėjimo (t. y. krikščionybės) meilė. Rusai labai giriasi, kad jie labai kultūringi, nes krikštyti, o jotvingiai laukiniai. Ką sako atviras rusų prisipažinimas, kad į karą juos stūmė krikščioniškas tikėjimas? Čia ir aklas gali matyti, kad rusams ir lenkams apsikrikštijus naujasis tikėjimas, tiksliau, to tikėjimo kulto tarnai agitavo ir vertė valdovus pulti ir naikinti savo kaimynus tik dėl to, kad tie nekrikščionys.

Kulto tarnų jėga didelė. Jie tais laikais visose šalyse buvo valdovų vaikų auklėtojai. Kai iš mažens vaikai – būsimieji valdovai girdi iš auklėtojų vien tik tai, kad reikia nekrikštytus kaimynus išnaikinti, tai užaugę tą ir daro.

Čia kai ką tik pacitavau, verta perskaityti.

Šeštadienį apie tai papasakojo pats autorius.

Taip ir atsirado šis rašinys.

Man atrodo, kad viena iš ginčų tarp dabartinių čia minimų tautų priežasčių - nesupratimas, užmiršimas, kas yra Lietuva, jos esmė.

Pradėjom ją dalintis, niekaip nepasidalinam...

Романе! Худым живеши, Литвою ореши.

лiтaвaць - baltarusiškai litavoti.

Lituoti.

Apjungti.

Susijungti.

Rasti bendrus tikslus, o ne nesutarimus.