Žodis vėlė kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies ṷel- (*wel...), reiškiančios mirtį. Iš šios šaknies taip pat kilę žodžiai Velnias (mirusiųjų pasaulio valdovas), vėliava (mirsiančiųjų būrys), vėlyvas, vėlai (kuomet vėlės klajoja)
...atvaduoti Pragarą, kur ilsisi mūsų protėvių sielos...
Šiandien dėdė, devyniasdešimt penkerių metų, papasakojo, kaip atsidūrė tuose kraštuose WWII metais.
Keturiolika metų pabuvęs piemeniu, pusberniu, bernu pas stambesnius ūkininkus negu jo tėvas, kuris žemės gavo kaipo Lietuvos savanoris, kai tuometės Lietuvos valdžia apmažino dvarus, 1939-tais tarnavo kariuomenėj, aviacijoj, Kaune.
Atitarnavo, bet nespėjo namo išvykt - užėjo sovietai; atsidūrė Varėnoj, kareivinėse, dar keliems mėnesiams.
Galop paleido, pasakę, kad greit pasimatysią vėl.
Po poros savaičių - vokiečiai.
Karas.
Išvežė darbams, Vokietijon.
O toji Vokietija čia ir buvo.
Vokietis ūkininkas - klausiau - nebuvo blogas, neengė; dėdė turėjo laisvės, galėjo važiuot dviračiu miestelin kinan, ar dar kur, nebuvo uždarytas.
Bet kartu dirbę lenkas su baltarusiu to negalėjo; tiedu buvo suvaržyti, pažymėti raidėmis ant drabužių.
Latvių matė vokiečių kariuomenėj, jų ir estų priverstiniuose darbuose nesutiko.
Kai ton Vokietijon vėl atėjo rusai/sovietai, dėdė atsidūrė jų žinioj.
Po kurio laiko tie atidavė jį lenkų valdžiai - juk du trečdaliai Rytprūsių atiteko Lenkijai.
Ir pas rusus sykį išsisuko tik dėl kalbų mokėjimo - mat tie rado jo nuotraukas iš Kauno, su dailia uniforma (dėl lietuviškų uniformų prieškario atėjūnai sovietai šnekėję kad "в литовской армии - одни офицеры"), prie lėktuvų.
- Лётчик, наши города бомбил!
Sugebėjo įtikint, kad ne taip, nes mokėjo rusiškai.
Ir pas lenkus teko sėdėt karcery, su dviem, lenku ir ukrainiečiu.
Dėdė mokėjo ir lenkiškai - jo tėvas iki savanorystės dirbo dvare malūnininku, o tame dvare Troškūnuos, oczywiście, kalbėta lenkiškai; o ukrainietis nemokėjo, lenkas gi prie vokiečių buvo policajum.
Tai jų vėlės atsiskyrė nuo kūnų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą