Kur jau pamirši.
Nuplaukiau savo kilometrą Lazdynų baseine, papietavau pas Kinų Joną ir keturioliktą valandą nuėjau prie Signatarų namų Pilies gatvėje.
Vytautas Landsbergis iš balkono paaiškino, kad esam Lietuvos pilies piliečiai, o ne kokie graždanie, ir šiandien turim remti Ukrainą, kuri gina mus nuo agresoriaus, numušusio lėktuvą.
Po to, susirinkusieji, negarsiai ir lėtai sugiedojom Lietuvos himną.
Mat, tokį lėtą ritmą uždavė styginis kvartetas.
Po to nuaidėjo trys šūvių salvės.
Saulė švietė, Pilies gatvės pradžią puošė Valdovų rūmų špilis.
Tokia mintis galvon atėjo - kadaise Galicija/Okraina, mūsų, Lietuvos, galiniai, saugojo mus nuo abraominės invazijos, nuo šito pavojaus.
Dabar gi Ukraina yra fronto tarp po Kliuni reformos ir Didžiosios Schizmos skilusios krikščionių žemės, ir mes - kryžiuočių palikuonių pusėje.
Vis tas pats dar...
Pirmosios politinės (be litų) Vasario 16-tosios grimasa?
Ir dar: 1918-taisiais po vasario 16-tosios mes tapome viena iš vėliau nubusiančių Trijų Baltijos Sesių, nors ligi tolei likusių dviejų nebuvo, o mes gi taip sugebėjom tais 1918-taisiais pasikeisti, kad net dabar Elertė radijas sykiais susipainioja ir sako, jog už 3 metų, ruošiamės švęst Lietuvos valstybės šimtmetį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą