Saulė.
Augsas.
Štai prūsai dar 1075-ais auksą ir sidabrą laikę už nieką.
sakrãlinis [lot. sacralis < sacer – šventas]: 1. susijęs su rel. kultu; bažnytinis, religinis; 2. anat. kryžmenimis, susijęs su kryžkauliu.
Sakralinė dailė?
Sacral may refer to:
sacred
sacrum
In vertebrate anatomy the sacrum (plural: sacrums or sacra) is a large, triangular bone at the base of the spine and at the upper and back part of the pelvic cavity, where it is inserted like a wedge between the two hip bones.
The name is derived from the Latin (os) sacrum, (sacer, sacra, sacrum, "sacred"), a translation of the Greek hieron (osteon), meaning sacred or strong bone. Since the sacrum is the seat of the organs of procreation, animal sacrums were offered in sacrifices. In Slavic languages and in German this bone is called the "cross bone".
The Romans called the bone the “os sacrum”, which literally meant the “holy bone” and the Greeks termed it the “hieron osteon,” the same thing, the “holy bon.) was used in the time of Hippocrates (about 400BC).
Halyah (chain link of vertebra’ Hebrew.) has the Name of God Yah (short form of Yahweh) as its root.
Why was the sacrum sacred?
Several schools of thought exist about this matter, including the following:
• Temple: In Greek “hieron” meant not only sacred but also a “temple.” It was the temple in the sense that within its bony concavity lay, in the female, the ovaries and uterus, the sacred organs of procreation.
• The afterlife: Thanks to its great size, the sacrum is usually the last bone of a buried body to rot. The ancients may thus have believed the sacrum to be the focal point around which the body could be reassembled in the afterlife. This idea is also found with the Muslims, being mentioned in a Hadith: “Narrated Abu Huraira: The Prophet said: “…Everything of a human body will waste away’ perish or decay except the last coccyx bone (Al-ajb, Arab.) and from that bone Allah will reconstruct the whole body”.
• A sacrificial vessel: There is some archeological evidence to support the use of the sacrum as a vessel to hold the sacrifice in ancient sacred rites.
• Adam’s sentence about the Feminine Principle (Eve): “This time it is bone of my bones… this shall be called Woman” (Genesis 2:23) ‘ a sentence that becomes: “she who is essence of my bones” (the feminine energy Kundalini being the sacred essence of the respective bone).
Vieni iš reikšmingiausių interjero apeiginės puošybos elementų – šiaudiniai sodai, vadinami ,,vestuvių sodu”, ,,sodu”, ,,voru”.
Sodas, nešantis laimę, kabinimas seklyčioje virš stalo vestuvių bei Velykų proga. Panašūs šiaudiniai sodai buvo labai paplitę ir Baltarusijoje, Baltijos šalyse.
Vestuvių, kaip Naujo gyvenimo pradžios, pavasario švenčių sąsaja su šiaudinių sodų įrengimu liudija apie jų ryšį su Kosmoso, pasaulio sukūrimo idėja. Apie tai byloja ir šių dirbinių pavadinimai. Sodas, jame augantys veisliniai vaismedžiai yra laukinės gamtos priešybė. Vadinasi ir šiaudinis simbolinis sodas sietinas su nelaukine, ,,sukultūrinta” gamta, kurios ištakos dieviškoje, kosminėje tvarkoje. Dar įdomiau, kad šiaudiniame sode kartais vaizduojami paukščiai, o dainose jame ,, vynuogių uogos byra”, jo viduryje ,,upė teka”, o ,,medžiuose - paukščiai šneka”. Tai labiau panašu į tam tikro tobulo dangiško Rojaus sodo įvaizdį. Vadinasi, tai gali būti dangiško, idealaus sodo, dangiškos tvarkos simbolis, kurios suvokimas atneša į namus laimę.
,,Sodo” vadinimas ,,voru” sieja jį su mitine voro, kaip Laimos-laumės sferos gyviu, susijusiu su laimės nešimu lietuvių tradicijoje, atitinka svarbiausiųjų Deivių, pasaulio kūrėjų ir palaikytojų senovės Graikų mitologijoje sferą, artima senovės Indijos minčiai, kurioje Visata prilyginama voratinkliui.
,,Sodai” išsiskiria formų gausa – tai ir paprastos ir dvigubos (rombinės) piramidės prie kurių prikabintos mažesnės piramidėlės. Ypatingas yra ,,sodų” geometrijos tikslumas, idealumas. ,,Sodų” kūryboje reikalingas geometrijos, matematikos žinias galima gretinti su trobesių rentimo ir audimo amato įgūdžiais. Kita vertus, ypatinga ir tai, jog ,,sodų” geometrijos žinios kitur valstiečio buityje iš esmės nebuvo taikomos. Tai liudija apie giliai tradicinę šio amato kilmę, kuri nesusijusi su pastarųjų šimtmečių Lietuvos kaimo kasdienybe, kitų rūšių daile. Taisyklingo trikampio konstrukcija ir jos modifikacijos įvariose ,,sodų” formose bei jų sudedamosiose dalyse primena Egipto piramidžių architektūrą, senovės Indijos kultūroje žinomą paukščio pavidalo ugnies aukuro - altoriaus segmentų sandarą. Tai kalba apie itin archaišką ,,sodų” dizaino kilmę, susijusią su senosiose kultūrose puoselėta ,,šventosios geometrijos” samprata ir jos poveiko galia.
