2012-07-13

Sutartis su Danilu

Taikos sutartis su Danilu. 1219 metai

Союзники, Венгры, Ляхи, завоевав Галич, не дремали…Sąjungininkai vengrai ir lenkai užkariavę Haličą nesnaudė...
Toliau rašo kaip užkariautojai tvirtinosi užkariautoje žemėje.
К счастью, Даниил успел заключить мир с Князьями Литовскими, Жмудскими, Латышскими, и мог наемным их войском устрашить собственные владения Лешковы… Laimei Danilas spėjo sudaryti taiką su lietuvių, žemaičių ir latvių kunigaikščiais ir su samdyta jų kariuomene nusiaubė nuosavą lenkų žemę...
Vienu žodžiu Danilas sudarė taiką su lietuvių, žemaičių ir latvių kunigaikščiais, juos pasamdė ir su samdyta kariuomene užpuolė nuosavą lenkų žemę. Danilas atsiėmė iš vengrų ir lenkų visas savo valdas. Šitame kare įdomiausia yra sutarties tarp Danilo ir lietuvių, žemaičių ir latvių sudarymo aprašymas:
В то же время прислаша Князьи Литовские к Великой княгини Романовой, и к Данилови, и к Василькови, мир дающи. Бяху же имена Князей: се старший Живиньбуд, Довьял, Довьспруик, брат его Мидог, брат Довьялов Великаил; а Жемоитскый Князь Эрдвиль, Выкынть Арусковичь, Кинтибуд, Вънибуд, Бутовид, Вижеивь и сын его Вишли, Китений, Пликосов Асебулевичь, Вишимунт, его же уби Мидог и жену его поял и братью его побил, Эдивила, Съпрудейка; а се князи из Лотвы: Юдькы, Пукыйкь, Бикши, Ликейкь. Вси мир даши Данилови и Василькови и бе земля покойна. Ляхом же не престающим пакостящим и приведе на ня Литву, и много убийства сътворишась в них.
Tuo metu atvyko lietuvių kunigaikščiai pas didžiąją kunigaikštienę Romanovą, pas Danilą ir pas Vasilką ir davė jiems taiką. Sakau kunigaikščių vardus: vyriausiasis Živinbudas, Daujala, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujalos brolis Viligaila; žemaičių kunigaikštis Erdvila, Vykintas, Kintibudas, Venibudas, Butvydas, Vyžeivis ir jo sūnus Vyžlis, Gintenis, Plikis, Višimantas, jį užmušė Mindaugas ir paėmė jo žmoną ir jo brolius sumušė, Gedvila, Sprudeika; o šitie Latvijos kunigaikščiai: Judikis, Bukeika, Bikšis, Ligeika. Visi davė Danilui ir Vasilkui taiką ir žemė buvo rami. Lenkams nenustojant pulti atvedė pas juos lietuvius (t.y. Lietuvos kariuomenę) ir daug jų užmušė.
Vardus gal būt ir neteisingai išverčiau, nes rusiškame tekste jie labai iškraipyti. Svarbiausia yra tai, kad vyriausiasis vadovas Živinbudas. Jis delegacijos vadovas. Toliau išvardinti delegacijos nariai lietuvių, žemaičių ir latvių kunigaikščiai. Visa delegacija vienos valstybės vardu sudarė taikos sutartį. Taip pat buvo sudaryta ir sąjungos sutartis. Tiesiai šviesiai sakoma – Danilas atsivedė lietuvių kariuomenę (Литву) ir sumušė lenkus. Nevardija atskirai lietuvių, žemaičių ir latvių, o visus vadina vienu žodžiu Litva. Iš sutarties teksto aiškiausiai matyti, kad lietuviai, žemaičiai ir latviai sudarė vieną valstybę. Todėl ir delegaciją atsiuntė vieną ir visi kartu sutartį sudarė, ir po to atsiuntė Danilui į talką kariuomenę, kuri metraštyje vadinama „Litva“.
Medžiagą apie taikos sutartį su Danilu paėmiau iš veikalo: Н.М.Карамзин, История Госудрства Российслого, Тома II-III, издательство „Наука“, Москва, 1991, puslapiai 454 ir 594. N.Karamzino „Rusijos valstybės istorija“, iš viso 12 tomų, buvo išspausdinta 1815 metais. 1991 metais leidimas buvo pakartotas. N.Karamzino veikalas yra naudingas tuo, kad jame yra pateikiami šaltiniai neversti, o žodis žodin taip kaip parašyta metraščiuose. Netgi kalba palikta senovinė. Aš irgi nurašiau nuo N.Karamzino. taip kaip parašyta metraštyje, o po to išverčiau. Cituotas tekstas ir vertimas parašyti kursyvu.
Dabar pažiūrėkime kaip tą patį metraštį į lietuvių kalbą išvertė Alfredas Bumbliauskas. Jo knygoje (Alfredas Bumbliauskas, Senosios Lietuvos Istorija 1009 -1795, R.Paknio leidykla, 2005) 33 puslapyje to pačio teksto vertimas: „Dievui liepus, atsiuntė Lietuvos kunigaikščiai didžiajai kunigaikštienei Romanienei ir Danieliui bei Bazilijui taiką suteikdami. O lietuvių kunigaikščių vardai buvo: vyresnieji - Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila; o žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas, Vykintas; o Ruškaičių – Kintibutas, Vembutas, Butautas, Vyžeitis ir jo sūnus Velžys, Kitenis, Plikienė; o štai Bulioniai – Vismantas, jį gi nužudė Mindaugas ir jo žmoną pasiėmė, ir jo brolius užmušė – Gedvilą ir Sprudeikį; o štai kunigaikščiai iš Deltuvos – Juodikis, Buteikis, Bikšys, Lygeikis. Šieji visi suteikė taiką kunigaikščiui Danilui ir Baziliui, ir buvo žemė rami.“ Sulyginkime A.Bumbliausko vertimą su metraščio tekstu. Aiškiai matosi , kad A.Bumbliauskas metraštį išcezūravo. 1) Visų pirma – rusų vardai ne Danielius ir Bazilijus, Daniil ir Vasilij. Taip buvo seniau, taip yra ir dabar.
2) Metraštis rašo, kad vyresnysis buvo vienas. Tai Žvinbudas. Tiesiai šviesiai rašo старший Живиньбуд, t.y. vyriausiasis Živinbudas ir toliau vardija visus kituso A.Bumbliauskas iš vienaskaitos старший padarė daugiskaitą „vyresnieji“
3) Metraštyje nėra jokių Bulionių ir Ruškaičių. Visi žemaičiai ir tiek. A.Bumbliauskas iš piršto išlaužė Bulionius ir Ruškaičius.
4) Metraštyje parašyta, kad Mindaugas nužudė Višimantą ar Vismantą, paėmė jo žmoną ir sumušė jo brolius, bet nesako kiek tų brolių buvo ir jų vardų nerašo, o toliau vardija žemaičių kunigaikščius. O A.Bumbliauskas žemaičių kunigaikščius Gedvilą ir Sprudeiką padaro Višimanto broliais.
5) Metraštyje nėra jokios Plikienės. Ten parašyta taip „Пликосов Асебулевичь“. Aiškiai matosi, kad kažkoks Plikis, bet jokiu būdu ne Plikienė. A.Bumbliauskas aiškiai vyrišką vardą „Пликосов Асебулевичь“ verčia „Plikienė“, t.y. iš vyro padaro moterį.
6) Toliau dar gražiau. Metraštyje rašoma а се князи из Лотвы: Юдькы, Пукыйкь, Бикши, Ликейкь, t.y. o šitie Latvijos kunigaikščiai: Judikis, Bukeika, Bikšis, Ligeika. A.Bumbliauskas visus Latvijos kunigaikščius pavertė Deltuvos kunigaikščiais.
Toliau metraštyje rašoma, kad Danilas pasamdęs lietuvių, žemaičių ir latvių kariuomenę įveikė savo priešus lenkus. Samdytą lietuvių, žemaičių ir latvių kariuomenę metraštis vadina vienu žodžiu - „Litva“. Šito A.Bumbliauskas jau neverčia. Skaitant metraščio originalą akivaizdu, kad vyriausiojo Živinbudo vadovaujama delegacija sutartį su Danilu sudarė vienos valstybės vardu. Dėl to po sutarties sudarymo Danilui į talką nuvyko visos valstybės kariuomenė, t.y. lietuvių, žemaičių ir latvių (...Даниил успел заключить мир с Князьями Литовскими, Жмудскими, Латышскими, и мог наемным их войском...). Iš to, kad iš Lietuvos pusės sutartį sudarinėjo ne vienas asmuo, o delegacija A.Bumbliauskas daro išvadą, kad Lietuvos valstybės nebuvo, o buvo tik atsitiktinai susidėjusių kunigaikščių susibūrimas, o latvius visiškai nucenzūruoja.

Toliau (34-35 pusl.) A.Bumbliauskas rašo apie to meto lietuviūų klariuomenę ir ginklus. Visur rašo ne kariuomenė, o „kariauna“; ne karys, o „kariauninkas“. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „kariauna“ aiškina taip: menkinamasis. Fašistinė kariauna. Vienu žodžiu išeina taip , kad žodis kariauna vartojamas kaip menkinamasis žodis priešui apibūdinti. Žodį „kariauninkas“ žodynas aiškina taip: menkinamasis.

Išvados – 1) Jei vieną tokį trumpą sutarties sudarymo aprašymą A.Bumbliauskas sugebėjo šešiose vietose suklastoti, tai kokia tuomet yra jo veikalo „Alfredas Bumbliauskas, Senosios Lietuvos Istorija 1009-1795, R.Paknio leidykla, 2005“ vertė? Akivaizdu, kad A.Bumbliauskas klastoja ir menkina Lietuvos istoriją.
2) Iš 1219 metų sutarties su Danilu matosi, kad tuo metu lietuviai, žemaičiai ir latviai turėjo bendrą valstybę. Tą bendrą valstybę rusai vadino „Litva“. O A.Bumbliauskas teigia, kad lietuvių valstybės „Lietuvos“ nebuvo. Nors valstybės vardas „Lietuva“ kaimynams buvo žinomas jau iš senų laikų.
3) Tiek veikalo autorius A.Bumbliauskas, tiek jo recenzentai Vytautas Ališauskas, Edvardas Gudavičius ir Alvydas Nikžentaitis sąmoningai klastoja lietuvių tautos praeitį, o lietuvius karius gynusius savo tėvynę menkinamai pravardžiuoja „kariauna“ ir „kariauninkais“. Primenu, kad šitaip pravardžiuojami tik priešai, taip aiškina žodynas.

Pranas Valickas 2010.10.26

P.S. Существует версия, что название Галиция гораздо старше города Галича, который в летописях упоминается только в XII веке. Само же название встречалось ещё в византийских источниках и происходит от греческого слова «галис» (др.-греч. ἅλς — соль).

Gal.

Bet gal tai dar vienų laikų galinė teriotorija.

Украйна.

Galicija.

Ta pati prasmė.

O Danilas, vienok, Haličo Mindaugas...



Debeikiai

Teko užvakar Debeikiuos tetą, Pavilonienę, išlydėt Anapilin.

Šio paminklo anksčiau kažkodėl nepastebėjau.





Dėdė su žmona, pasirodo, prisidėjo jį statant.

Pasaulio jaunimas

Pasirodo, dar nevėlu dalyvauti pasaulio jaunimo čempionate.


Prienų rajone renkasi pirmojo Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo dalyviai. Mokslo, verslo, politikos ir kultūros festivalis, tikimasi, sutrauks virš 3 tūkstančių žmonių.



2012-07-09

Žalgirio grašių istorija

The precise number of soldiers involved has proven difficult to establish. None of the contemporary sources provided reliable troop counts. Jan Długosz provided the number of the banners, the principal unit of each cavalry: 51 for the Knights, 50 for the Poles, and 40 for the Lithuanians. However, it is unclear how many men were under each banner. The structure and number of infantry units (pikemen, archers, crossbowmen) and artillery units is unknown. Estimates, often biased by political and nationalistic considerations, were produced by various historians. German historians tend to present lower numbers, while Polish historians tend to use higher estimates.

Both forces were composed of troops from several states and lands, including numerous mercenaries; for example, Bohemian mercenaries fought on each side.

Anglakalbiams šitaip.

Mums kitaip.

Nors lietuvių-lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių (51 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, daugiau kaip 50 000 karių, prieš 32 000 kryžiuočių – 52 vėliavas), kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai – 17.

Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1100 totorių, ir apie 6000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51 000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių.

Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila, kuriam tuo metu buvo apie 60 metų, mūšio lauke kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.

Wielkopolskos gyvenvietė Tanenbergas...

Mūšis įvyko tuometinėje ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo, Tanenbergo (dab. Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) kaimelių (tuo metu − Prūsijoje, dabar − Lenkijos teritorijoje). Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün 'žalias' + vok. Wald 'miškas, giria'), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).

1410 m. gegužės mėn. Vytautas per Jogailą už 20 tūkst. kapų grašių pasamdė čekų karių, o savo kariuomenės maitinimui surengė medžioklę Baltvyžio girioje ir prisūdė statines mėsos.

20 tūkst. kapų grašių = 1.2 mln. grašių

1411 m. vasario 1 d. tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos užleista Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją.

1.2 x 5 = 6.

Milijonais grašių skaičiuojant, nes tokius piningus pasirinkom.

Žalgirio grašių istorija.

Lyg dėl tų grašių protėviai Žalgiry būtų galvas dėję.

Pinigų pasirinkimas

Mindaugas sugebėjo išmintingai pasirinkti tarp Rytų ir Vakarų.

Mindaugas – viena iš trumparegiškiausių ir daugiausia žalos padariusių asmenybių Lietuvos istorinėje padangėje.

Kas iš tikro Mindaugas - vienytojas ar skaldytojas?

Nuošalėj palikim božnicos schizmą.

Anot VU profesoriaus Alfredo Bumblausko, vokiečių šaltiniai Mindaugą vadina „išmintinguoju“, nes jis sugebėjo pasinaudoti Livonijos ordino visomis galiomis, prieiti prie Popiežiaus, ir gauti karūną.

Prie Popiežiaus, nors božnicos jau dvi buvo.

Tą karūnavimą ir minime, kaipo Valstybės dieną.

Vėlesniais laikais toji karūna nukeliavo Karūnon, gal taip ir buvo turinčių grėsmingą puolamąjį ginklą užmanyta, o mes, būk tai, tebegedim jos.

Palikim tai šone.

Apie šiuos tris pakalbėkim.

Pastarieji du – vienos giminės, kapa ir рубль.

Ne tik semantiškai, bet ir ideologiškai.

Jei Mindaugas būtų rinkęsis Rytus, ne Vakarus – ar būtume atsilaikę?

Juk paskui tuos, kurie kalaviju ir kryžium nešė Mindaugui karūną, ėjo tų, pirmųjų pinigų, valdytojai.

– Если бы почитал Достоевского, знал бы, что то, что называется Россия, могло называться Литва, – sakęs tarptautininkas Pitery.