Belfast

„Dažnai kamuoja nostalgija, kaip ten ta Lietuva. Taip, noras grįžti yra. Pyktis jau praėjo. Persikėliau gyventi į Angliją. Nepatinka“, - pasakoja DELFI skaitytojas Audrius, kadaise iš Lietuvos į Šiaurės Airiją pabėgęs ieškoti geresnio gyvenimo. Tėvynėje praradęs viską, svetur jis pabandė pradėti iš naujo.

Paskaitykim.

Nuorodos mano.

Iki 2008 metų buvau susikūręs karjerą, turėjau nuosavą verslą. Viskas ėjosi kaip iš pypkės. Turėjau butą, pasistačiau namą. Kelionės po Europą, Gruziją, Artimuosius rytus. Gyvenimas atrodė panašus į pasaką. Nesupratau tada, kodėl žmonės išvažiuoja, juk taip viskas gerai Lietuvoje.

2009 metai. Naktinės reformos ir ekonominė panika dėl krizės rėžė per mano „gražų“ gyvenimą. Užsakovai neteko užsakymų, todėl neliko darbo man. Naktinių reformų pasekmė tiesiogiai smogė individualiai įmonei. Sakykim, anksčiau sudėjus visus mokesčius, sumokėdavau apie 35 proc. nuo pelno, o po reformos teko mokėti apie 60 proc. Nepasakosiu apie mokesčių išklotinės apie pasikeitimus. Kas turėjo individualią įmonę, žino. Kritusios pajamos ir padidėję mokesčiai savo padarė. Susikurtos darbo vietos neliko.

Butas. Taip, buvo nedidelė paskola. Mėnesio įmoka iki 2009 metų siekė 380 litų per mėnesį. Ačiū geriems bankams Lietuvoje, VILIBOR pakilo nuo 3 proc. iki 11 proc. Mėnesio įmoka - 1200 litų. Iki šiol nesiskolinu nei cento iš bankų ar panašių į juos. Jokių lizingų. Ačiū už pamoką. Santaupos atsidūrė kitos šalies banke.

Butą pardaviau, atsiskaičiau su banku. Liko šiokia tokia suma. Patikėkite, „viriau“ iš pykčio dar kokius trejus metus. Apmaudu, jog Lietuvos bankas nematė jokio kartelinio susitarimo ar bent jau spekuliacijos VILIBOR palūkanų marža. Labai malonu, kai jautiesi taip „gerai“, jog nejučiomis susidedi lagaminus, ir kitą diena jau trypčioju Belfasto (didžiausias Šiaurės Airijos miestas - DELFI) oro uoste.

Kambarį išsinuomojome internetu, sumokėjome atvykus. Taip, tai penkių kambarių name. Vokietis kaimynas papasakojo kur kreiptis dėl NIN (Nacionalinio draudimo numerio). Pašalpos tuo metu nebuvo mokamos (jei kam kils abejonės ir sakys - „pašalpiniai, matai, Lietuvoj blogai“). Pirmas darbas - jau po mėnesio. Labai turiningas – sumuštinių gamyba kavinių tinklui.

Darbas nuo 3 val. nakties iki 10 val. ryto. Labai smagu važiuoti dviratuku per teroristinių grupuočių rajonus. Bevažiuodamas perskaitai, jog dabar esi Ulsterio savanorių lojalistų rajone. „Mes už taiką, bet pasiruošę karui“ - skelbia šūkis. Pamodavau kaukėtam nupieštam snaiperiui.

Sienos viršuje, kairėj ir dešinėj - iškalbingi simboliai.

Sekantis - Muralas (na, toks didelis piešinys per visą fasadą ant namo sienos) - skelbė jog atvykau į respublikonų airių rajoną, ten sužinojau, kad jie kovos iki vieningos Airijos sukūrimo. Taip kas rytą. Lyjant lietui ar šviečiant mėnuliui. Ten dirbo lenkas ir airė respublikonė. Ji nuolat apšviesdavo mus, kad ji nekenčia visko, kas ne airiška. Dar dirbo toks vaikinukas, metė darbą, nes airiams nevergaus. Lenkas papasakodavo apie gyvenimą Belfaste, paguosdavo, jog jam gerai viskas, o kitam nepasisekė, suspardė negyvai Shankill gatvėje.

Po kelių savaičių atlyginimo nusipirkau automobilį. Stebino, jog Lietuvoje toks kainuoja brangiai, o čia viso labo - dviejų savaičių alga, nes nieko gero naktį minti dviratį. Vėliau supratau, kad kelių mokestis – papildomi 225 svarai, draudimas - 800 svarų. Todėl automobiliai ir pigūs.
Jaučiausi šlykščiai, bet pyktis buvo stipresnis. Negrįšiu.

Kitas darbas - greito maisto restorane. Mėgstu pavalgyti. Darbas patiko, neblogai mokamas. Bet perkėlė mane į kitą filialo „restoraną“, o ten su vadovu nesusigyvenome. Garbė sunkiai uždirbama, neparduodama. „Pasiunčiau“ jį kuo toliau, išėjau iš darbo.

„Supermarketas“. Darbas dar geriau mokamas, apie 280 svarų per savaitę (2011 metai). Viskas gerai sekėsi. Susidarė nemenka santaupų suma, jautėmės, kad gyvename.

Belfastas be radikalų – ne Belfastas. Štai, pastatė vadovą - lojalist1. Teko palikti darbą, nes pasidarė nepakeliamos darbo sąlygos, aš neleidžiu sau tuštintis ant galvos ir nesakau, kad viskas gerai.

Verslas. Nemenka santaupų suma paskatino kurti savo verslą. Juolab, kad verslui jokių apribojimų ir biurokratinių suvaržymų nėra. Jokių komisijų, jokių tikrinimų. Na, aišku, jei kas pasiskųs, tada tai laikykis! Arba pasitaisai, arba uždarai. Visuomenės interesai ir asmens saugumas – pirmoje vietoje. Štai, pavyzdžiui, mūsų maisto prekių parduotuvė. Jei svajojate, jog smulkus mažmeninis (kavinė, restoranas, parduotuvė) verslas yra tikra svajonė – jūs klystate. Iš tiesų tai katorga, tik savanoriška.
Dirbi septynias dienas per savaitę. Nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro. Šeimos gyvenimas persikėlė į parduotuvę. Namai - tik nakvynei. Pajamos menkos, neprognozuojamos. Jokio stabilumo. Santaupos pamažu tirpsta. Velniava. Kažkaip galvoji - tai turi būti svajonių veikla, tai kas ne taip? Vietiniai labai konservatyvus, perka tik tai, ką seniai žino. Kita veiksmo pusė - „aš lenkams verslo nedarysiu“, nes visus jie priskiria lenkams, nesigilina. Verslas buvo „gerame“, neutraliame rajone. Jei tai būtų radikalių lojalistų rajonas, ko gero, seniai būtų sudeginę, gal susprogdinę, geriausiu atveju, reketavę, juk reikia pinigų kovai.

Diskriminacija. Tai Šiaurės Airijoje normalu, tarsi gerti kavą per pusryčius. Juk 600 metų kovos tarp respublikonų ir lojalistų nepraėjo be pėdsako. Viena pusė nekenčia visko, kas yra ne su jais. Ir atvirkščiai. Labai mažai kitos rasės žmonių matyti gatvėse, juos paprasčiausiai išvaro sudegindami namus, mašinas. Labai populiarūs taip vadinamieji „hate crimes“ – neapykantos vedini nusikaltimai.
Kas mane ten laikė? Nuostabi gamta mane pririšo. Kalnai (Mourne, Sperrins), vandenynas, balto smėlio paplūdymiai (Whitebay). Tokia nuostabi gamta, jog daug objektų, įtrauktų į UNESCO paveldą. (Giants Couseway). Daug pilių, istorinių objektų. Laivų dokas, kur buvo pastatytas Titanikas.

Kita grandinė, supančiojusi mane, - tai, kad visas pasaulis atviras, aplankėme Portugaliją, Ispaniją, Floridą, Gambiją, Islandiją, Dominikos respubliką. Tai taip prieinama, jog net gėda nekeliauti.
Pagaliau - ir darbas pagal specialybę. Parduotuvę uždarėme. Nepelninga. Kai bebūtų keista, darbą IT srityje susiradau greitai. Matyt, pasisekė... Iki tol esu buvęs keliuose pokalbiuose, visi baigdavosi diskriminacinėmis užuominomis, jog „varyk iš čia...“. Tačiau dabar kažkas buvo kitaip. Pats vadovas atvyko iš Anglijos. Kompanijos veikla - IT paslaugos bankams ir prekybai.

Be komentarų. 

Pagalvosite, jau darbas pelningas! Atsakysiu – šiek tiek daugiau nei minimali alga. Bet mane viliojo galimybė keliauti po visą Airiją! Esmė, kad darbas atitinka mano pomėgį – keliauti, pažinti naujus kraštus. Taip keliavau po visą Airiją, buvau kiekviename didesniame miestelyje, kur yra bent vienas banko poskyris.

Dažnai kamuoja nostalgija, kaip ten ta Lietuva. Taip, noras grįžti yra. Pyktis jau praėjo. Persikėliau gyventi į Angliją. Nepatinka. Kodėl išvykau iš Belfasto? Nuomojau namą gerame rajone. Bet atėjo lojalistai, prasidejo riaušės kiekvieną savaitgalį. Buvo periodas, kuomet nuleido Jungtinės Karalystės vėliavą nuo miesto rotušės. Belfastas degė du mėnesius. Riaušės išplito po visą miestą. Vyko susirėmimai tarp grupuočių ir policijos. Dirbau su vietiniais, jie sakė - „konfliktas nesibaigs niekada, nebent neliks vienos pusės...“. Spręskite patys.

Norėčiau atvežti į Lietuvą verslo sąlygas ir mokesčių sistemą. Noriu atvežti Jungtinės Karalystės bankų sąlygas, nes skaidri veikla, neplėšiami žmonės. Jokių mokesčių už visas bankines operacijas. Būsto palūkanos bent mano atveju - apie 3.6 proc. Palūkanos už indėlius - apie 1,8 proc., bankai čia konkuruoja. Noriu atvežti į Lietuvą prekybos centrus, kurie konkuruoja tarpusavyje, o kainos tokios prieinamos kiekvienam, jog tokias kainas mačiau Lietuvoje kokiais 2006 metais. Noriu atvežti į Lietuvą kelionių agentūras, kad poilsis Lietuvos žmogui būtų savaime suprantamas nebrangus ir prieinamas dalykas.

Atvežkit.

Svarbiausia, noriu atvežti į Lietuvą socialiai orientuotą politiką. Mažas pajamas gaunantis žmogus turi gyventi pilnavertį ir orų gyvenimą. Pensijinio amžiaus žmogus čia gerbiamas ir visiškai aprūpintas, nes jis visą gyvenimą mokėjo mokesčius valstybei ir dabar valstybė už tai atsidėkoja. Studentai, baigę studijas, gauna darbą pagal specialybę, be patirties. Gaila, Lietuvoje valstybės požiūris į tam tikrus visuomenės sluoksnius yra ne toks.

Apie gyvenimą Anglijoje pakalbėsime kitą kartą. Tai nieko panašaus į Airiją, Šiaurės Airiją ar Škotiją.

Kiltus, beje, ir airiai, ir velsiečiai turi - tik anglai jų kol kas išvengė.

Kol kas.

Belfast.

Synoikos?

Synoikos!