Įmonė

Įstaigą steigia.

Kas turi įtaigos - teigia.

Įvartį vartuosna muša.

Kas turi įdirbį - dirba.

O kas įmonę - mon...

1 mõnytojas, -a smob. (1) keršytojas: Dėl to aš, būdamas pilietis ir doras žmogus, privalau stoti monytoju rš.
1 atmõnytojas, -a smob. (1); P keršytojas.

Kam?

Už ką?

2 ×mõnyti, -ija, -ijo (l. manić) tr.
1. SD177, Čk apgaudinėti: Ir neturi gėdos tu čia mažą vaiką monyti! Tj. Ans tik mõnija žmonis, teisybės pri ano nė[ra] Šll.
2. I, Šn vilioti: Jis mõnijo, kol išmõnijo vis nuo manęs J. Gana tau, mergele, berneliai monyti LMD(Ml). Jį jau mõnija išeiti nuo tėvų Ds.
3. MŽ, K burti, kerėti; užkalbėti (ligą): Mõnija drugį, tai pameta krėsti (žmogus nustoja sirgęs drugiu) Ds. Ir kitos moteriškės monija, bet vis tai niekai Pt.
4. refl. išdykauti, juokus krėsti; vaipytis, kraipytis: Nesimonyk, eik namo, jau laikas gulti! Pbs. Ko čia mõnijies, geriau eitum gyvulių apsiliuobti! Skr. Užteks mõnytis, eik imtis darbo Krž.
5. refl. rodytis kuo: Ans mõnijas vokietukas, velnis, t. y. rodos J.
◊ akìs mõnyti
1. meluoti, norint apgauti; apgaudinėti: Nemonyk mums akių, juk mes ne maži vaikai Lž. Jie mums tik akìs mõnija, norėdami tę privilioti Mrj.
2. fokusus rodyti: Juokdariai turguj akis žmonėm monija Vrb.
2 ×apmõnyti tr.
1. apgauti, apsukti, suklaidinti, suvedžioti: Jis apmõnijo mane viliodamas, kol išgavo J. Jį gali lengvai apmõnyt Dglš. Jį apmõnijo čigonas – už gerą arklį davė blogą Ant. Ko ko, bet jau jo netikėk, jau jis ne vieną tokį apmõnijo Skr. Apmoniju ką SD141. ^ Dūsauja, kaip gerų žmonių apmonytas KrvP(Msn).
2. R užburti, užkerėti: O paikieji galatai, kas gi jus apmonijo, idant tiesai nebūtumbit paklusni? BtPvG3,1.
◊ akìs apmõnyti apgauti: Man kamėdijantai buvo akìs apmõniję K. Tu tik pažiūrėk, jis tau akìs apmõnijo: davė ne pinigą, bet paprastą popierių Zp. Apmõnijo akìs vaikiuo, i gana Šll.
2 ×atmõnyti tr.
1. atvilioti: Atmõnijo in sau gyvent Dglš. Su bandele jo dabar neatmonytum Skdt. Ale tep kap atmõnijo jį kas nuo mūs – nė akių neparodo, o pirmiau atsikrėst negalėdavai Kt.
2. N atburti, atkerėti: Ką atmonyti, atžynauti. Ką nuo apžynavimo attaisyti KI382.
2 ×įmõnyti
1. žr. 2 apmonyti 1: Jis taip mus įmõnijo, sakė, mašina paims, i nepaėmė Rd.
2. tr. įkalbėti, suvilioti: Inmõnijo mane važiuot Dglš.
2 ×išmõnyti tr. išvilioti, išgauti: Monijo, monijo, kole išmõnijo Dglš. Ana panorėjo išmonyt iš varnos sūrio LMD(Všn). Jis mõnijo, kol išmõnijo vis nuo manęs J. | prk.: Pavasarį greit ir rugius išmõnija (sužaliuoja želmenys) Trgn.
2 ×numõnyti tr. nuvilioti: Pirma vaikščiojo bernas in vieną mergą, ė paskui kita numõnijo Dglš. Numõnyk tą šunį, kad neįkąstų Slk.
2 ×pamõnyti tr.
1. pavilioti: Reikia senis Adomas pamõnyt, tai ateis in mus gyvent Dglš.
2. apkerėti, užburti: Kepurės nepamesk – da radęs kas pamonys Trgn. Ko tu vaikštai kaip pamonytas! Trgn.
2×primõnyti tr. privilioti, prikalbinti: Primõnysiu aš tą paukštytę Slk. | refl. tr:. Turi diedą tokį prismõnijus Gdr. Stirną prismõnijo in rankas Dglš.
2 ×sumõnyti tr.
1. suvedžioti, apgauti: Mergą sumõnijo i suėdė Krš.
2. sukelti norą, pamasinti: Dar̃ (dabar) nueisi tu gult ir mane sumõnysi Pls.
2 ×užmõnyti tr. užburti, užkerėti: Ką tu čia, vaikeli, imsi tą diržą, galbūt da koks užmonytas BsPIII263.
◊ akìs užmõnyti apgauti: Mat tokiu būdu žmonėms akis užmonyt norėjo tas vilkas avikailyje! LzP.

2 ×mõnytojas (-is K), -a smob. (1)
1. I, Alv apgavikas, sukčius, suvedžiotojas, viliotojas: Dar randasi tokių, kurie iš kvailumo nusitiki tiems monytojams prš.
2. K burtininkas, kerėtojas.
2 ×apmõnytojas (-is), -a smob. (1) burtininkas, kerėtojas: Dvasių apmõnytojis KI505.

Į-monė.

O ką daryt, jei tokie monai?