smùklė sf. (2), smuklė̃ (4) J.Jabl(Ln)
1. NdŽ, Štk smuki vieta, klampynė: Neįleiskiat gyvolių į smùklę Kal. Nevažiuok par pievą – didelė ten smùklė Vvr.
2. žabangos, pinklės, kilpa: Smùklę padaro, kad nori ką pakart J.Jabl(Ln). Darė žmonės smuklès – vilkus gaudė, prigaudinėjo Grv. Nusipjauk alksnio vytelę, nusivyk gerą smuklelę A.Baran. Smukleles veji ir seiles ryji: ot bus žuvies gardumas! A.Baran.
3. L, Š, DŽ, NdŽ seniau – užeigos namai su svaiginamaisiais gėrimais: Vyrai ir vėl į smuklę sulindo (susmuko) J.Jabl. Arkliams užėsti ir pagirdyti sustodavę prie smuklių, kurių anais laikais buvę pakelėse nemaža rš. Nedidelė smuklė ūžė lyg bičių avilys rš. ^ Apsidžiaugė kaip girtas, smuklę pamatęs TŽV599.
4. N, LBŽ, NdŽ bot. viksvameldis (Scirpus): Smuklė liekninė (S. sylvaticus) P.
5. bot. duonis (Eleocharis): Smuklė ganyklinė (E. quinqueflora var. campestris) P.
6. Rtr bot. paprastoji nendrė (Phragmites communis).
7. Rtr bot. viksva (Carex).
8. Rtr bot. lendrūnas (Calamagrostis).
ךmùgelis (vok. Schmuggel) sm. (1) NdŽ, KŽ
1. Ser kontrabanda.
2. Grš spekuliacija, sukčiavimas: Buvo itin nuolaidus, į visokios rūšies šmugelį žiūrėjo pro pirštus Pt.
.
.
ךmùkleris, -ė smob. (1); FrnW, šmuklerỹs, -ė̃ (3b) žr. šmugelninkas:
1. Šmuklerỹs iš ten (Vokietijos) su eteriu, o iš čia su sviestu vis ėjo Pgg.
2. Vv Nebūk toksai šmùkleris Vp. Didesnio šmùklerio už tave nerasi Ilg.
.
.
karčemà
- Pr. karczemo ‘karčema’ yra skolinys iš le. karczma. Būga, RR III, 772 manė, kad br. *корчема yra lie. formų karčemà arba karčiamà šaltinis.
- karczma
- Pochodzenie: Od XIV w.; ogsłow. (czes. krčma, sch. krčma ‘ts.’) < psłow. *krčьma ‘gospoda, karczma’; dalsza etymologia niepewna – jedna z propozycji wiąże ten wyrazz psłow. czasownikiem *krčiti ‘usuwać krzewy i drzewa, karczować’ w pierwotnym znaczeniu ‘budynek (gospoda) na karczowisku’.
- krčma
- Čekai...
- Jau matyti.
×kar̃čema sf. (1) Krkl, Gs (l. karczma) (3b), karčemà (3b) R74 psn. smuklė: Yra Liepojos apylinkėje Dubinų karčema K.Būg. Vyrai susmuko į karčemas Žem. Prisiryt aklai į kar̃čemą lenda K.Donel. Vyrai gūžuoja į karčemą balazyti par naktį J. Apaušo mus beblūsuojant karčemo[je] J. Sūnus vaktuojas eiti į kar̃čemą J. Karčemõs durys visados atviros Skp. O jau daugiau, daugiau aš negersiu, nė karčemos duružių neversiu JV46. Nuein brolis į karčemą KlvD124. Ui seselė, seserelė, neik į margą karčemelę KlpD68. Aš išsirinkau, aš išsitaisiau tinginužį bernužėlį, karčemos girtuoklėlį JV806. Toje girelė[je], toje žalioje stov marga karčemėlė JD31. Aš šiandien čionai, ryto Rusnaitė[je], margoje karčemaitė[je] JD79. Sutemo tamsiai, nudergė dargiai, o da mano bernelio iš karčemužės nėra JV878. Karčemėlė[je] gėriau, karčemėlė[je] šokau, karčemėlė[je] su mergele žodelį kalbėjau JV196. Tur būti ten karčema M.Valanč. Bernelis ... atrastas yra ne karčemoje, ne turguje DP66. Karčemos ... darys DP373. ^ Dieną naktį karčemoj sėdėsi – gero neregėsi Arm.
- Turit lėšų?
- Gera arielka, gerai išlėšinta!
Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras 1503 m. rugsėjo 7 d. raštu žemes tarp Nevėžio ir Lėvens padovanojo Ramygalos bažnyčiai ir jos kleboną, idant tose žemėse gyvenantys žmonės liautųsi išpažinę pagonybę, įpareigojo pastatyti bažnyčią bei įsteigti karčemą.
Aleksandro donacijos aktas
1503 m. rugsėjo 7 diena
Viešpaties vardu amen.
.
Amžinai atminčiai.
.
Dieviškoji apvaizda valdovus ir pasaulio gerovę panaudotų būtiniems ir dieviškiems dalykams, kad naujomis dovanomis sumažintų nepriteklius ir savo dosniu labdaringumu, numatę trūkumus ir nustatę deramą laikiną globą, čia, žemėje, paremtų bažnyčių vadovus ir jų tarnus, idant pas Dievą nusipelnytų amžiną malonę, laimę ir didelę galią. Ir net jeigu pagarba jiems sumažės, jie ilgai išliks rašto paminkluose ir liudininkų parodymuose.
.
Amžinai atminčiai.
.
Dieviškoji apvaizda valdovus ir pasaulio gerovę panaudotų būtiniems ir dieviškiems dalykams, kad naujomis dovanomis sumažintų nepriteklius ir savo dosniu labdaringumu, numatę trūkumus ir nustatę deramą laikiną globą, čia, žemėje, paremtų bažnyčių vadovus ir jų tarnus, idant pas Dievą nusipelnytų amžiną malonę, laimę ir didelę galią. Ir net jeigu pagarba jiems sumažės, jie ilgai išliks rašto paminkluose ir liudininkų parodymuose.
Todėl mes, Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusijos, Prūsijos ir Žemaičių bei kitų kraštų valdovas ir vienintelis įpėdinis, įsakmiai pareiškiame visiems dabar čia esantiems ir būsimiems (žmonėms), kurie šią žinią išgirs.
Kadangi sužinojome iš tėvo Kristuje garbingojo Vilniaus vyskupo Alberto, jog kai kurie mūsų globojamos Vilniaus diacezijos Ramygalos miesto parapinės bažnyčios parapijiečiai yra apsigyvenę tolokai ar net labai toli nuo aukščiau minėtos bažnyčios, dėl didelio nuotolio dalis jų retai arba niekada neateina sakramentų ir pamaldų į savo bažnyčią, ir dėl to ten yra paprotys, jog švenčių dienomis patys tolimiausieji parapijiečiai sueina vienoje nuošalioje vietoje, arba saloje, kitaip vadinamoje ostrow, atlikti religinių apeigų, kurios, beje, ten kartais būdavo leistos ir paties jo malonybės vyskupo.
.
Kadangi, atrodo, yra tam tikrų keblumų ir netgi iškyla pavojus, jog pagoniškos gentys šventame miškelyje atlieka savo religines apeigas ir savo dievams degina kvapniuosius sakus, todėl, pritardami to paties garbaus vyskupo tėviškam pageidavimui, būdami karališkai kilnūs ir dosnūs, mes dovanojame aukščiau minėtą salą, arba ostrow, esančią Upytės apskrityje tarp Nevėžio upės iš vienos pusės ir Lėvens upės iš kitos pusės, o skersai - tarp Vilkotupio (*) ežero iš vienos ir Zurblio (**) pievos iš kitos pusės, minėtai Ramygalos bažnyčiai ir jos vadovams, esantiems šiuo metu ir būsimiems ateityje, kad toje saloje įrengtų Dievo, mūsų Išganytojo, garbei naują koplyčią arba bažnyčią, kuri tegu bus Ramygalos bažnyčios filija; tuo vadovaudamiesi, dovanojame ir perduodame Ramygalos klebonui, dabar čia gyvenančiam ir ateityje gyvensiančiam, salą, kitaip vadinamą ostrow, su visa žeme ir visais pastatais, su visais laukais ir pievomis, vandenimis, miškais ir medžiais, pelkėmis, žuvų tvenkiniais, žuvimis ir žvejais, upėmis ir upeliais, duburiais ir užtvankomis, vandenimis ir jų nuotėkiais, bebrais ir jų medžiokle, malūnais ir jų pelnu, bitynais, bitėmis ir iš jų gaunamu medumi, ir apskritai su viskuo, kas tai salai priklauso; jokios teisės, valdų ir nuosavybės sau ir mūsų įpėdiniams tenai nepasiliekame, tegu minėta bažnyčia visa tai turi, valdo ir naudoja savo naudai ir didesnei gerovei laisvai ir ramiai per amžius.
.
.
Be to, žmonių patogumui arba dėl dieviško reikalo, bet ne dėl kitos priežasties, minėtoje saloje prie naujos bažnyčios, kurią reikės įrengti, leidome dabartiniam Ramygalos klebonui ir būsimam ten pat, saloje, pastatyti ir įrengti vieną karčemą ir joje visada ir be jokio trukdymo gaminti ir gerti medau vyną (midų), duonos girą (alų) ir bet kokios rūšies ir išlaikymo likerius.
.
.
Žinoma, tą karčemą ir jos šeimininką, šiuo metu čia esančius, Ramygalos klebono valia ir pritarimu atleidžiame nuo visų mokesčių ir duoklių, kurias tos rūšies krautuvėlės kartais turėdavo mokėti.
.
.
Taip pat visiems amžiams atleidžiame ir išvaduojame nuo visokių mokesčių, turto apskaitos, įvairių duoklių ir rinkliavų, kaip jos besivadintų, dabar galiojančių ir būsimų ateityje, kaip nuo mūsų, taip ir nuo valstybinių prievolių.
.
.
Lygiai kaip didikas Jonas Zabžezinskis, Trakų valdovas ir mūsų Lietuvos didžios kunigaikštystės maršalka, pats savo laisva valia ir nutarimu, asmeniškai ir viešai nusprendęs, karčemą, esančią aukščiau minėtoje saloje prie Lėvens upės, kurią (karčemą) kaip Trakų valdovas turėjo ir išlaikė, kilniai ir pamaldžiai prieš Dievą visų mūsų akivaizdoje, su mūsų pasirašytais pasiūlymais, su visa teise į nuosavybę ir valdymą, su namu ir turgaus aikšte, su šiuo metu ten gyvenančiais žmonėmis, su turto cenzu ir naudojimo pajamomis, su visais tai karčemai priklausančiais ar kokiu nors būdu priskiriamais reikmenimis atidavė ir visiems laikams padovanojo tai pačiai bažnyčiai ir jos dabartiniam rektoriui (vadovui), nepasilikdamas sau ir būsimiems Trakų valdytojams jokių teisių, valdų ir nuosavybės.
.
.
Taip ir mes, duodami šią teisėtą dovaną, sutinkame su mūsų patarėjais ir leidžiame viešai paskelbti ir amžiams patvirtinti šį nutarimą.
.
.
Panašiu būdu atleidžiame nuo visų šimtmečio duoklių ir leidžiame naudotis visu tuo, kas aukščiau paminėta.
.
.
O kad ši dovana nei mūsų, nei minėto valdytojo niekada ateityje nesugundytų panaikinti jos galiojimo,
pačią salą ir jos pastatus bei minėtas karčemas taip
plačiai ir išsamiai aprašėme, įtraukėm ir suvienijom, kaip visa tai aukščiau bendrai ir atskirai išvardinta, gerai suvokdami ir tvirtai laikydamiesi mūsų karališkųjų laisvių, bažnyčios imuniteto nuo visų prievolių, remdamiesi bažnyčiai priklausančiu autoritetu ir teise aprašyti, įkūnyti, įjungti ir suvienyti, pritariant suinteresuotiesiems (dalyvaujantiems).
.
.
Idant į tą salą ir minėtas karčemas visa teisė nuosavybės būtų perduota ir užrašyta Ramygalos kunigams, o dabartiniams savininkams nieko ateityje nebūtų palikta, laisva valia už save ir už mūsų įpėdinius nusprendžiame, kad minėtoje saloje nei mes, nei mūsų įpėdiniai, nei pats valdytojas, nei jo įpėdiniai, nei joks kitas žmogus negalės nei kurti, nei įrengti, nei turėti jokių karčemų bei kitų patogumų ne savam naudojimui, nei bendram labui.
O visas salos padalinimas, valdžia ir tvarka joje ir minėtos karčemos amžinai pasiliks dabar gyvenančių ir būsimų Ramygalos kunigų valioje ir galioje.
Tokia buvo pradžia...
Pamiršo karčemą iškalt.
Antra ranka tai laisva.
Tokia buvo pradžia...
Pamiršo karčemą iškalt.
Antra ranka tai laisva.
- Žinoma, tą karčemą ir jos šeimininką, šiuo metu čia esančius, Ramygalos klebono valia ir pritarimu atleidžiame nuo visų mokesčių ir duoklių...
- O kas arielką karčemoj šinkavo?
- Šalia
bažnyčioskelio karčema! - Kaip tokia ne šinkorkos dukrelė samdyta mergelė vadinasi?
Pirmiausiai mūsų.
Nes nesipriešinam.