Dorothy Palėkas-Pere

Kai supratau, kad paliokas ir palėkas – tas pats, suradau tėvo pusseserę. Amerikoj.

Gerų Naujų Metų!

LITUANUS LITHUANIAN QUARTERLY JOURNAL OF ARTS AND SCIENCES Volume 41, No.4 - Winter 1995 Editor of this issue: Robert A. Vitas, Lithuanian Research & Studies Center ISSN 0024-5089 Copyright © 1995 LITUANUS Foundation, Inc.

THE ART OF DOROTHY PALĖKAS-PERE

Dorothy Palėkas Pere, born in Camden, New Jersey. Father, Juozas Palėkas, born February 3, 1894, in Pestiniai Village, District of Debeikiai, Lithuania. Mother, Helen Dobilis, born February 26, 1900, in Centralia, Pennsylvania, of Lithuanian parents, Jonas Dobilus and Magdalena Daltonaitė.

At age 16, attended Pennsylvania Academy of Fine Arts on a three-year scholarship.

At age 18, married and had two daughters, Michelle and Genevieve. After a divorce, she began focusing on mythology and creative interpretation in her painting.

During the next 20 years she sculpted coins for Project Appollo for the Franklin Mint, Media, Pennsylvania; produced numerous commissioned portraits; sailed as artist in Residence aboard the Britannis along the east and west coasts of South America and visited ancient sites; exhibited and lectured in Findhorn Community, Scotland; taught and lectured at many sites including the Omega Institute, New York, and the C.J. Jung Society, Philadelphia and New Jersey.

Palekas-Pere's goal is pursuing her deep commitment to the inner work of creating mythological images.

"Discovering that the same archetypal images appear in various form in all parts of the world and cultures, I wanted to find the common denominator emerging in my unconscious and paint it, using my knowledge of materials," she explains.

Using egg tempera on gesso panels, oil on canvas and mixed media, "I was amazed by the images that emerged," she says.

Having had the disciplines of anatomy, perspective, composition from the Pennsylvania Academy of Fine Arts, and years of hard work, Pere-Pere finds it exciting to translate the mental images.

Pere-Pere recently had begun a deep search into her Lithuanian heritage and realized that most of the images spoke of the underlying current ones senses in Lithuanian folk music, poetry and mythology. The delight of "going past nature and finding this beautiful world of harmony, strength and great beauty one has inherited is something one wishes to share with others," she says of her work.

Algimantas Kezys

SOPHIA, 1987, oil on canvas, 24"x18", collection of the artist.

Man with a Lion Mask, 1994, egg tempera on board, 14"x41"

King with a Golden Crown, 1987, oil on canvas, 38"x34", collection of the artist.

Eglė, 1981, oil on canvas, 24"x36", private collection.

Petronous, mixed media on paper, 30"x24", private collection.

Pegasus, watercolor, 39"x24", collection — Children's Hospital, Philadelphia, PA.

Icarus, 1975, oil on board, 40"x50", collection — American Academy of Arts and Science, Boston, Mass.

Song of the Animals, 1994, oil on gesso board, 16"x20".

Vaidilutės, 1994, oil on canvas, 28"x34", collection of the artist.

Aurora, 1979, watercolor, 30"x24", private collection.

Neptune, oil on canvas, 36"x30", private collection.

Dramblys pro mikroskopą

Mėgindami išnagrinėti ir atsekti žodžio "Lietuva" kilmę, iš karto susidursime su stiprokais tabu.
Mums kliudys mūsų būdo kuklumas, nusistatymas neišeiti iš savo dabartinės valstybės ribų, neužgrobti, kas svetima, ir apskritai, neapsijuokinti, besiekiant per toli.
Tačiau mokslo srityje toks nusistatymas prilygs akių užsirišimui, prieš pradedant šaudyti. Iš kitos gi pusės, nusižeminimas slogsna* padarys mus šališkais: būsime patys sau priešais, visur besirikiuodami grobikų palydovais ir papūgomis.
---
* "inferiority complex"

Kaip to išvengti, nenuklystant į fantaziją?
Reikės nusikratyti asmeniško iš anksto susidaryto nusistatymo "už" ar "prieš" kokį nemalonų faktą ar teigimą. Reikės prisiversti žiūrėti į praeityje pasitaikančius, kad ir garbingiausius ar skaudžiausius mums įvykius, vienodu šaltumu, nebandant jų nei paslėpti, nei išpūsti. Visiško bešališkumo pasieksime tik tada, kai užmiršime viską, ką ligi šiol "tikrai" žinojome (kas mums buvo kalama galvon nuo mokyklos suolo) ir ką buvome priėmę be kritikos.
Svarbiausia gi turime išsižadėti noro "ką nors įrodyti", ką mes patys iš anksto suplanavome. Tai būtų šventvagystė, — mūsų garbingos praeities niekinimas ir kraipymas ranka rankon su mūsų priešais.
Bešališkas tyrinėtojas pasižymi tuo, kad jis savo aptinkamos medžiagos neskirsto, nerūšiuoja į "gerą" ir "blogą", į priimtiną ir atmestiną. Jis yra faktų vergas, o ne jų žiaurus tironas; faktai veda jį kur norėdami, o ne tyrinėtojas juos stumdo, kur tinkamas. Jisai seka dažnai vos beįžiūrimais senolių pėdsakų vingiais, nesipriešindamas ir nesirūpindamas, kur jie nuves, nes tik tuo keliu tegali surasti pamažu iškylančią tiesą.
Negrįžtamai praėjo tie laikai, kada Bizantijos scholastai tris dienas diskutuodavo, kiek milijonų angelų galima sutalpinti adatos smaigalyje. Lygiai taip pat niekas jau nebetiki sausu, scholastiniu nagrinėjimo metodu, kai autorius paskęsta nereikšmingų detalių milijone, iš kurių nesuseksi nei pradžios, nei galo kokios nors logiškos minties, - o išpylęs keliasdešimts nuobodžių puslapių, staiga pareiškia: štai kas ir reikėjo įrodyti. Kaip cirko magikas, jisai stengiasi paskandinti žuvytę - norimą paslėpti didelės reikšmės faktą - neutralios dokumentacijos jūroje, kuri su tuo faktu nieko bendra neturi. Kol tyrinėtojas tik beria ir beria visą enciklopediją datų ir įvykių, jų nesurikiavęs ir neįvertinęs, jis tėra tik archyvaras-eruditas, o ne istorikas, nes nemoka suvaldyti savo atminties, kuri įsivyrauja išminties sąskaiton.
Pagaliau dar viena pasenusi priemonė, kada 20 amžiaus antroje pusėje griebiamasi gudriausių, painiausių, migločiausių filosofavimų tik retais protarpiais paremtų vienu kitu faktu. Tai kitas kraštutinumas lygiai nemoksliškas. Ypač negrįžtamai praėjo laikas akiplėšiško senų dokumentų ginčijimo, juos nuneigiant be skrupulų, kur tik jie prieštarauja a priori* nusistatytai "linijai". Vien iš to jau pastebime, jog kažkas netvarkoje, o juo daugiau ginčų su šaltiniais, tuo esame tikresni, kad vyksta bandymas ką nors nuslėpti.
---
* savo iš anksto susidarytu šališku nusistatymu

Be to, modernus proistorikas jau nebesiremia vien rašytais, kartais labai retais dokumentais. Jis kviečiasi pagalbon viską, kas tik įmanoma: gamtos ir gyvių evoliuciją, hidrografiją, hidronimiją, kalbotyrą, toponimiją, ekonomiką, senovės prekybą, susisiekimą, etnologiją, archeologiją, mitologiją, paleografiją, kartografiją, datavimą, pasirėmus ledynų amžių periodais, - arba ledynų metinėmis nuosėdomis, ar medžio kamienų metiniais žiedais, ar pagaliau pačiais moderniškiausiais metodais: molinių puodų magnetinės krypties analizė, proistorinių židinių tokia pat analizė, anglies 14 radiacijos analizė ir t.t., ir t.t.
Susirinkęs apsčiai įvairiausių sričių faktų užrašų, visai jų nevertindamas, nerūšiuodamas ir nebandydamas a priori paaiškinti, tyrinėtojas imasi antros darbo dalies - tų visų duomenų sintezės.
Laimingas, jei suranda kokį vedamą siūlą, ir visi faktai susiklosto, paaiškina, vienas antrą papildo. Jeigu ne, jei nors vienas fizinis veiksnys ar senovės šaltinių užrašas nesiderina, - tyrinėtojas nulenkęs galvą grįžta prie rašomo stalo ir peržiūri visą darbą iš naujo, bandydamas nustatyti, kodėl atsirado prieštaravimas.
Tokius mokslinio tyrimo dėsnius privalome taikyti ir šios knygos puslapiams, norėdami atstatyti nežmoniškai sujauktą ir iškraipytą mūsų praeities istoriją, kuri, būdama visų seniausia, kliudo daugelio kitų veiksnių šališkumams.
Pradėkime tad nuo Lietuvos vardo kilmės klausimo. Užsimojome ištirti vieną seniausių Baltų kalbos šaknų, kalbos, kuri savo ruožtu yra seniausia Europoje, - na, tai tirkime iš pagrindų, nieko nerūšiuodami ir nepraleisdami. Kitaip neapsimoka nė pradėti. Teisingai didžiuojamės savo kalbos senove, bet, susidūrus su to teigimo konkrečiais įrodymais, argi mums pritrūks drąsos "iš praeities stiprybės pasisemti"?
Galiausiai, apsiėmę tokį platų darbą, naudokime mūsų tyrimo objekto dydžiui pritaikytas priemones, nes, jei imtume dramblį tyrinėti mikroskopu, geriausiu atveju rastume tik blusų...
0 Lietuvos vardas tai mastodontas, kuris vos išsitenka Europos žemyne. Jo kilmės iš Lietaukos raisto neišvesi, nors ir tokių bandymų būta. Jei 1918 metų Lietuvos ribose dar galima būtų šiaip taip aiškinti tą vardą iš kokios pelkės ar upelio, tai susidursime su visišku fiasko, norėdami, kad tas pats upelis pateisintų LITOVIA vardą šiaurės Prancūzijoje.
"Tikimumo spragą" galėsime moksliškai pašalinti, tik suradę tokią prošaknį, kuri tą senovinį vardą pateisintų ne tik šių dienų Lietuvos teritorijoje, bet visur, kur tik jis aptinkamas, ir visuose amžiuose. Be to, turime griežtai skirti tyrimo plotmes. Negalima juk suplakti Lietuvos tautos, Lietuvos vardo ir Lietuvos valstybės. Tai trys atskiros sritys, kartais visai nieko bendra neturinčios. Todėl jas čia atskirai paeiliui nagrinėsime.
Laikas jau mums atsikratyti šablonų ir nemoksliškų mūsų istorijos traktavimų. Faktų, tyrimo disciplinoje nepakanka paimti žiupsnelį senai žinomų citatų ir jas pavartoti žaliu pavidalu, nesurišant ir nepaaiškinant jų tiriamo objekto požiūriu. Faktas, sako Pirandello, yra lyg tuščias maišas: kad stovėtų, reikia jį prikimšti prasmės.

Laukti liko nebedaug

Notanga!

Notanga 3000

Mūsų laukia trys tūkstančiai.

Trystūkstantieji metai.

Lietuva slepia paslaptį

Spūstelkit paveikslėlius - padidės, arba parsisiųskit juos.

Palios

Parašiau Google „Išjojo tėvulis paliavoti“.

Darbštusis Google rado vieną nuorodą ir paslaugiai paklausė:

Ar jūs turėjote omenyje: Išjojo tėvulis baliavoti?

Spūstelėjau, atseit, tai ir turėjau omenyje.

Jūsų užklausa - Išjojo tėvulis baliavoti. - neatitiko jokių dokumentų.

Labai džiaugtis neverta, nes Google

Rezultatai nuo 1 iki 10 iš maždaug 1.680 užklausai baliavoti. (0,49 sekundės)

Rezultatai nuo 1 iki 1 iš 1 užklausai paliavoti . (0,23 sekundės)

Ta vienintelė nuoroda. Vaikiška dainelė:

Išjojo tėvulis paliavoti.

Vadinasi, tėvuliai nūnai labiau baliavoja.

Negu paliavoja.

Tik baliavoti nejoja.

Važiuoja.

×paliavóti, -ója, -ójo (l. polować) tr., intr. Akm, Šauk, Mlt, Trgn, Rdm, Kb medžioti: Šiandien gera diena paliavóti Up. Nū eisim paliavot, ba pasnigo, tai gerai sliedas prast Mrk. Išėjau paliavot zuikių PnmA. Išjojo jojo ponas paliavot, paleidė kurtus per žalią girią LTR(Klt). Ʊ Kai reikia paliavot, tada šunis lakina LTR(Slk). Ne tada gončius lakyti, kaip reikia eit paliavot Šln.©®™eV.

1 ×pripaliavóti intr., tr. primedžioti: Na, tai jau pripaliavójot? Ssk.

1 ×supaliavóti tr., intr. prk. sumedžioti, surasti: Led supaliavó[ja]u [išėjusį kur] Lp. Jos ir su šunim nesupaliavosi LTR(Ds).

Kas ten tokie paliavodavo?

O lenkai, matai, nelygu kokie polovcai - polować susiruošė!

O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai ir polovcai su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.

Ir sutilpo visi Žemaitijoj. Va kaip.

O čia dabar kas?

Deja, nei polovcai, nei pečenegai, kaip beje ir hunai su avarais nieko bendro su indoeuropiečiais neturi. Šiuo klausimu siūlyčiau pasiskaityti Gumiliovo darbus. Šios tautos yra aiškiai tiurkų kilmės.

Matai, turkai, o paliavoja nelygu mūsų proseneliai tėvuliai!

Na, tie polovcai, o gal palauciai, tiurkai jie ar ne, tiek jau jų.

Dalykas tas, kad senokai klausinėjau visų apie vardo Polska kilmę, ne tik čia, bet niekas nepaaiškino nieko daugiau, negu oficialus dabartinės Lenkijos Respublikos tinklalapis aiškina:

Nie wiadomo na pewno jakie jest pochodzenie nazwy Polska. Według najbardziej rozpowszechnionej teorii nazwa ta wywodzi się od plemienia Polan, zamieszkującego tereny obecnej Wielkopolski. Słowo Polanie szeroko przyjęta teoria wywodzi od słowa pole, gdyż przypuszcza się, że głównym zajęciem plemienia Polan była uprawa roli lub dlatego, że po prostu żyli na niezalesionych terenach, w odróżnieniu od innych plemion np. Wiślan czy Mazowszan, zamieszkujących tereny lesiste (taką opozycję LAS-POLE [step] spotykamy u wschodnich Polan i ich sąsiadów Drzewian).

Inne nazwy Polski (Lechia, perskie Lachistan, litewskie Lenkija) i Polaków (tureckie Lehce, ruskie Lach, węgierskie Lengyel) wywodzi się najprawdopodobniej od nazwy plemienia Lędzian, które, jak się przypuszcza, zamieszkiwało w obecnej południowo-wschodniej części Polski.

Nesiginčysiu, Polonija iš Polianų „išeina“.

Bet Polska – ne, „neišeina“.

Patsai žodis koks – lyg kirtis šoble!

šõblė (brus. шaбля, l. szabla) sf. (2) Rtr, FrnW, KŽ, Šmn, šoblDž (4) NdŽ, Vž
1. Q476, R323, MŽ433, Sut, N, M, L, Klp, Lk, Plut kardas, kalavijas: Trumpoji šoblė I. Kabo šõblės ligi žemei, barkšt barkšt, kap eina Plv. Kazokų būrys įjojo su bizūnais i su šõblėms Als. Kardužiais kirtom, šoblėmis kapojom BsO233. Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs, kardus ir šoblès į margas sunešė pievas K.Donel. Šoblaitė seseraitė buvo S.Dauk. Ʊ Kaip šoblès išstatė rietus End. Su aukso šoble kariaudamas visus pargalėsi VP42.

Matot, kadaise draugiškai tokiom pačiom šoblėm švaistėmės – lietuviai, baltarusiai, lenkai!

Gal ir dar kai kas?

Jotvingių etnosas, kuris tiek savo kalba, tiek kultūra buvo artimiausias seniesiems prūsai , galutinai susiformavo I tūkstm. pr. m. e. II pusėje, prieš tai apie to paties tūkstm. vidurį Brūkšniuotos keramikos kultūra arealo pietvakarinėje dalyje įsikūrus išeiviams iš Milogrado kultūros arealo. III a. jotvingių naujakuriams dar giliau įsiskverbus į brūkšniuotos keramikos kultūros arealą, kurį laiką etniniu požiūriu jotvingiška buvo ir didesnė Nemuno bei Neries tarpupio dalis. V-VI a. į rytus nuo Nemuno gyvenusius jotvingius asimiliavo lietuviai ; Valkaviskas - Naugardukas ruože gyvenusią jotvingų dalį tuo pat metu išstūmė ar asimiliavo IV-V a. susiformavusi baltiška dregovičiai gentis.

Tautovardis "jotvingiai" (jatviagi, jatviazi, jacviagi, jacvingi, jadzvingi, jatvezen ir pan.) istoriniuose šaltiniuose pasirodo tik X a., tačiau mokslinėje literatūroje su jotvingiais tapatinami jau Klaudijus Ptolemėjus II a. sudarytame žemėlapyje minimi sudinoi. Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai (lenkų archeologas Ježis Nalepa (Jerzy Nalepa) ir jo sekėjai) spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys ("gentys"), tačiau labiau argumentuotu turbūt laikytinas alternatyvus aiškinimas, anot kurio "etniškai monolitišką" jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,- tikrai žinoma, kad lietuviai jotvingius vadino
- "dainuviais", vokiečiai - "sūduviais" (sudauen ir pan.), prūsai , rusėnai ir (kurį laiką) lenkai - "jotvingiais" (- jotvingys, jatviagi, jacvingi ir pan.), lenkai - "polieksianais" (sen. lenkų literatūroje jotvingiai lotyniškai vadinami žodžiu polexiani, o Jotva - Polexia,- galimas daiktas, kad ši lotyniška lenkiško kraštovardžio Polieksija forma kilusi iš liet.
- palenkšiai, t.y. Palenkės gyventojai).

Палексены
Сформировались во 2 - 7 вв. в бассейне реки Лек. С 12 в. на палексен начинают нападать польские феодалы (особенно князь Болеслав III). С 6-го десятилетия 13 в. в их земли вторгается Тевтонский орден, который захватил большинство земель палексен до конца 13 в. После Мельнского мира (1422) часть земель была присоединина к Польше. До середины 16 в. оставшиеся палексены ополячились или онемечились.

Jotvingių kalba - nebevartojama baltų kalba, kuria kalbėjo jotvingiai. Pietuose šios kalbos arealas kurį laiką siekė Vakarų Bugo vidurupį, o nuo XII-XIII a. – Narevo aukštupį. Iš žinomų baltų kalbų artimiausia jotvingių kalbai buvo lietuvių kalba.

Jotvingių vardas mus pasiekė per slavų metraščius. Ptolomėjo minėti “soudinoi” ir vokiečių rašytiniuose šaltiniuose fiksuotieji pietiniai baltai - tai tie patys sūduviai. Lietuviai juos, matyt, vadino dainaviais, o lenkai - palėkais.

Nazywano ich Jadźwięgami, Jaćwingami, Jatwiagami. Przyjmuje się że nazwa wzięła swoje istnienie od rzeki Jatva - lud mieszkający nad nią to Jatvingi. Krzyżacy nazywali ich Sudowami (Sudowia) a Litwini Denove - Deynove. Jak siebie nazywali sami, nie wiemy. Południowe plemiona nazywali Polacy Polekszanami ( Polxinai ) od nazwy rzeki Łek ( może Łuk, Łęk albo Łęg ) dzisaj rzeka Ełk. Ludy pruskie nie mieli króla (???), tzn. jednego wspólnego wodza, ani spisanych praw. Nie zdołali utworzyć własnego państwa. O Jaćwingach wspomina Klaudiusz Ptolemeusz mówiąc o Sudowii i Sudowach ( greckie Sudinai ).

Полешане – это народ гетов или пруссов, племя жесточайшее, отличающееся звериной свирепостью, населяет обширную пустыню. Дорога к ним недоступна из-за очень густых лесов и смоляных болот».
Полешанами поляки называли ятвягов.Польский исследователь Я. Отромбовский в работе «Язык ятвягов» писал: «Территорией ятвяжского воздействия стала восточная Польша, в состав которой входили Мазовше и Малопольска». Он же считал, что последними потомками ятвягов являются литовцы, которые поныне живут в околице Дятлово (Гродненская область).
Исходя из этих фактов, можно утверждать, что в XIII веке ятвяги занимали большой ареал современной Беларуси и Польши.

Кроме Литвы, в наших летописях встречаем еще народ, с которым Русь также очень рано входит в неприязненные столкновения и которого страна после вошла в состав империи - это загадочный народ ятвягов. Ятвяги жили, во-первых, в западной части Полесья, потом - во всем Подляшье, в части Мазовии, находившейся между речкой Валпушей, впадающей в Нарву, и Бугом; наконец, в древней Судавии. О происхождении ятвягов древние писатели разногласят: одни говорят, что ятвяги языком, религиею и нравами были схожи с Литвою, пруссами и самогитами, другие же, что ятвяги совершенно отличались языком от славян и литвы. Новейшие исследователи признают их потомками язигов сарматских, но без положительно ясных доказательств. Каково бы ни было происхождение ятвягов, народ этот является в истории диким, разбойническим и очень долго сохраняет язычество. Веря в переселение душ, ятвяги в битвах не обращались в бегство и не давались в плен, но погибали вместе с женами; вели образ жизни полуоседлый, полукочевой. Указывают и теперь еще остатки ятвягов в Скидельском округе, на левой стороне реки Пелясы и Котры, они резко отделяются от белоруссов и литовцев смуглым видом, черным платьем, нравами и обычаями, хотя все уже говорят белорусским языком с литовским произношением. У белоруссов в Подляшье существует поговорка: "Смотрит ятвягом (выгляда як ядвинга)" в значении: смотрит разбойником.

Papasakojau vienam vakariečiui – vokiečiui, sutiktam mokslinėje konferencijoje, apie paleksėnus. O tas ir sako:

- We call them Palace People!

×palõciai sm. pl. (2) Ut, Vv, Als žr. palocius: Jis pasistatė namus taip kaip palocius Smn. Nabašnyko Kosciuškos dar ligi šių dienų riogso palõciai Btr. Apgriuvę grapo palõciai Km. Vis viena kai palõciuos gyvena OZ39. Paliepiu, kad man pastatytų ko nodailiausius palocius BsMtII222.palõcius (l. pałac, brus. пaлaц) sm. (2) Krp, Ds; VlnE193, R, S.Dauk rūmai: Aš tau pirksiu margą dvarą, margą dvarą, didį palocėlį JD478. Kad sylingas šarvinykas sergt palocių savą, pakajuj yra turtai jo DP118. Jis nori, idant ... anie apstingi palociūs jo būtų papildyti MP234.

Matai...

O štai dar ką sako Lietuvių kalbos žodynas:

palėkas, -ė smob. (2) OZ39, Švnč, Zt žr. paliokas.

paliõkas, -ė (brus. пaляк, l. polak) smob. (2) Rud, Lp, Mrc lenkas: Nesusidudena (nesusikalba) su paliõkais Dv. Visus sukilėlius vadinome paliokais LTR(Al). Tokia paliokė drįstanti ją įžeisti, kad ji lietuvė I.Simon.

Še tau kad nori!

Buvo jie pačių lenkų paleksėnais ar palėkais iš Palenkės vadinami, bet patapo lenkais!

brus. Пaляк, Палесьсе.

Podlachia, Podlesia, or Podlasie is a historical region in the eastern part of Poland and western Belarus. It is located between the Biebrza River in the north and its natural continuation to the south — the Polesie area. The region is called Podlasie, Podlasko or, Podlasze in Polish, Падляшша Padljašša in Belarusian, Підлісся Pidlissja, Підлясіє Pidljasije, Підляшшя Pidlyashya or Підляхія Pidljaxija in Ukrainian, Palenkė in Lithuanian, Подлясье Podljas’e in Russian, and Podlachia in Latin.

Throughout its early history, the Podlachia area was inhabited by various tribes of different ethnic roots. In the 9th and 10th centuries, the area was likely inhabited by Lechitic tribes in the south and Baltic (Yotvingian) tribes in the north. Between the 10th and 13th centuries, Podlachia was occupied by Ruthenian tribes, probably from Volhynia, speaking a form of proto-Ukrainian.

Тhere are two opinions regarding the origin of the name of the region. Some derive it from the Slavic word les or las meaning "forest", i.e., it is an "area near the forest" or "area of forests", making Podlachia synonymous in meaning to adjacent Polesia. Another view suggests that the term comes from the expression pod Lachem, i.e., "under the Poles" or under Polish rule (see: Lechia). A variant of this theory holds that the name originates from the period when the territory was within the Trakai Voivodeship of the Grand Duchy of Lithuania, along the borderline with the Kingdom of Poland, and hence pod Lachem would mean "near the Poles." The historical Lithuanian name Palenkė has exactly the same meaning.

O kaip Palenkės herbas patinka?

Ir lenkas, ir lietuvis?

Tik karūnos trūksta.

Podlachia is (today?) the land of the confluence of cultures – Polish, Belarusian, Ukrainian and Lithuanian – and is indicative of the ethnic territories limits.

Palenkė. Palei lenkus, jei lietuviškai.

Netoli miško? Jei slaviškai.

Ai, ko čia toj Palenkėj įstrigom?

Lekiam Paliesėn:

Polesė, Polesės žemuma (ukr.: Полісся, balt.: Палесьсе, rus.: Полесье) – gamtinis regionas Rytų Europoje; pietų Baltarusijoje ir šiaurės Ukrainoje (dalinai Rusijoje ir Lenkijoje). Tai pelkių ir maršų teritorija Rytų Europos lygumoje, daugiausia Pripetės, iš dalies Desnos baseine. Apima 270 tūkst. km². Vyraujantis aukštis 100-250 m. Aukščiausia vieta – 316 m (Ovručės aukštumoje). Charakteringos permirkusios smėlingos lygumos, kertamos daugybės upių, ežerų, pelkių. Apie trečdalį Polesės užima miškai (iš čia ir kilo pavadinimas; лес – „miškas“), daugiausia mišrūs. Šeštajame-aštuntajame dešimtmetyje vyko intensyvi melioracija. Yra naftos, rusvųjų anglių telkinių, gausu durpynų. Svarbiausi Polesės miestai: Brestas, Pinskas, Gomelis, Mozyrius (Baltarusija), Luckas, Rovnas, Žitomyras, Kijevas (Ukraina), Liublinas (Lenkija), Brianskas (Rusija).

Šito lietuviško straipsnio rašytojui – gėda!

Pirmiausia, už Poliesę vietoj Paliesės.

O baltarusiams - ačiū už Палесьсе.

O antrąkart gėda, nes bet kas, suprantantis slaviškai, pasakys, kad slaviškai Полісся , Палесьсе, Полесье - ne miškas, o pamiškė.

Be to,

Pagrindinis straipsnis: Lietuvos geografija

Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai – 30 %, pelkės – 3 %, vidaus vandenys – 4 %, kitos žemės – 6 % teritorijos.

Tai gal ir Lietuvą kokia Pamiškine pavadinkim? A?

Juk apie trečdalį Lietuvos užima miškai ir krūmai!

Na, tarkim, toji Paliesė tebūnie slaviška Pamiškė.

Bet tada pavadinimo mastelis tampa nebesuprantamas: juk šita „pamiškė“ didumo sulig dabartine Baltarusija ir Lietuva kartu sudėjus!

Lietuvos plotas dabar 65 200 km²,

Baltarusijos - 207 600 km²,

o Paliesės - 270 tūkst. km².

Tai bent pamiškė!

Kokio didumo tada medžiai miške, jei pamiškė šitokia?

Polesia or Polesie is one of the largest European swampy areas, located in the South-Western part of the Eastern-European Lowland, mainly within the territories of Belarus and Ukraine but also partly within Poland and Russia. The swamp areas of Polesia are known as the Pripyat Marshes (after the Pripyat River) or Pinsk Marshes (after the major local city of Pinsk).

The name Polesia is from a Slavic root and loosely translates as "woodland". Polesie is the Polish spelling; Belarusian: Палесьсе, IPA: [pa'lʲesʲsʲe], Paleśsie; Ukrainian: Полісся, Polissja; Russian: Полесье, Poles’e; Latin: Polesia.
An inhabitant of Polesia is called Palašuk in Belarusian, Polishchuk in the local Ukrainian dialect, Poleszuk in Polish, Poleshchuk in Russian.
Polesia is a marshy region lining the Pripyat River in Southern Belarus (Brest, Pinsk, Kalinkavichy, Homel), Northern Ukraine (in the Volyn, Rivne, Zhytomyr, Kiev, and Chernihiv Oblasts), and partly in Poland (Lublin) and Russia (Bryansk). It is a flatland within the watersheds of the Western Bug and Prypyat rivers. The two rivers are connected by the Dnieper-Bug Canal, built during the reign of Stanisław August Poniatowski, the last king of the Polish-Lithuanian Commonwealth.

Vertimas irgi labai jau „loosely“. Bet ko norėti iš „anglakalbių“, jei lietuviai savo kalbos nebemoka!

Užtai sužinojom kad

Polesia or Polesie is one of the largest European swampy areas.

pãlios sf. pl. (2) Dkš, Smn, Krok užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyruliai: Spalgenos auga tik pãliose Krsn. Pãlių šieno arkliai nenori Rdm. Palios – tai pavyzdys to vaizdo, kurį turėjo mūsų kraštas senų senovėje, tuojau po ledynmečio T.Ivan. Yra mažiukių palaǰčių Brb. Šitas pelkes pas mus vadindavo palaitėmis, skirdami nuo didžiųjų palių V.Myk-Put.

Šitą žodį žinojau nuo vaikystės.

Paliesė – iki tų žemių suslavėjimo – Didžiosios Palios.

Kad jos bene didžiausios Europoje, rodo ir angliškoji Wikipedia.

Ne aš sugalvojau kildinti Paliesės vardą iš Palių. Kažkada skaičiau, kažkuris iš didžiųjų senųjų lietuvių kalbininkų taip rašė.

Dabar neberandu nuorodos internete.

Užtai radau tokią:

Paskaitykit. Rasit ir tokius žodžius:

Pavyzdžiui, pasakojama, kad Švedijos karalius Karolis XII persekiojamą rusų kariuomenę atsivijo iki Pinsko. Karalių taip apstulbinęs bekraštis Polesės ežerų, pelkių, upių okeanas, kad ant Pinsko jėzuitų kolegijos bokšto sienos jis užrašęs:

„Non plus ultra“ – „anapus nieko daugiau nėra“.

Todėl labiau tikėtina, kad pavadinimo pagrindu pasirinkę žodį, apibūdinantį Polesę fiziografiškai, senieji Polesės gyventojai ar jų kaimynai siekė pabrėžti teritorijos pelkėtumą, drėgnumą, reljefo žemumą.

Palėkai, paleksėnai, paliokai – senieji tų Palių gyventojai.

O kodėl pradėjau šį straipsnelį nuo paliavoti jojančio tėvulio?

Štai kodėl:

Poloni<Polangen>Polaken>Lekai (lt. ir žm.).

Tai buvo

Campeſtres benie Sarmatae (Sarmatijos karinių stovyklų vieta).

Senai senai iki atsirandant Rusijai, kaip valstybei, buvo.

Iš čia rusų žodžiai палить, пальба, запал, taip pat ir garsusis пли!

Kai slaviškai kalbantieji Paliose atsirado, irgi, žinoma paliavojo.

Karinėse stovyklose šito užtenka!

Kas toji Sarmatija?

Galit žvilgtelti čia:

sarmãtas, -ė smob. (2) NdŽ, RŽ istor. sarmatų genčiai priklausantis žmogus.

sarmãtai sm. pl. (2) rš istor. gentys, kalbėjusios iranėnų grupei artima kalba, gyvenusios Pavolgyje ir Urale iki VI m. e. amž.

Nepripažįsta LKŽ mus buvus Paliose?

Uralan nugrūdo!?

Iranėnais pravardžiuoja?

Ale žodžio sarmata svetimu nelaiko!

sarmatà sf. (2)
1. Lex99, [K], Sut, M, L, Rtr, Š, NdŽ, DŽ, Lš, Vv, Km, Sv, Žž, Šln, Gr, Tl, NmŽ nemalonus jausmas, padarius smerkiamą veiksmą, negerai pasielgus, pasakius, gėda: Sarmatà man buvo Nmč. Sarmatà būtų tokiai jaunai tingėt Avl. Sarmatà be darbo sėdėt kap šuniui Dglš. Kalbėt sarmatà prie jaunųjų Kvt. Ar ne sarmatà šitaip šnekėti?! Grdm. Sarmatà ir sakyt, ne tik klausyt Trgn. Senom net sarmatà giedot Pls. Net į žmonės sarmata išeiti LzP. Kad tu baloj, užmiršau, sarmatà JnšM. Pelės per akis eina, ale pelėkautų nestato – sarmatà Ps. Kaip tau nesarmata meluot! Zr. Daviau paklodaitę, kad būt nesarmatà LKT383(Mrk). Storas siūlas – verpėjai sarmata LTR(Vdk). Neimsiu aš [užmokesčio už patarnavimą] – sarmãtoj sudegsiu Str. Iš sarmatos tik nesudegiau KlbIV83(Mlk). Nors sudek iš tos sarmãtos! Bgs. Iš sarmãtos gali sprogt Dkš. Nuo sarmatos net ausys paraudo Dkš. Ma[n] baisią sarmãtą padarė – neturiu kur dingt Plv. Kap pažins vaikai sarmãtą, tai geriau klausis Dglš. Matai, parėjai su sarmatà (sugėdintas) Mrj. Nuėjo su sarmata kaip su teliuku (labai sugėdintas) Vel. Tai tu su sarmatà išėjai? Slm. Sarmatà (instr.) nėr kur dedas Dglš. Tu neturi sarmãtos taip daryti J. Neturi sarmãtos, tai ir laksto plikums kojums Kv. Sarmata žmogui sakyt Dkš. Dėl tavę turėjau sarmãtą Mrj. Turėk sarmãtą teip daryti! Ds. Sarmãtą paturėsiu, kai sugaus be bilieto Ktk. Sarmatà tai sarmatà, ale ka valgyt nori, i sarmãtą pasidedi Krž. Mane i sarmatà baigia palikt Skrb. Sarmãtą pametus, reiks ir man eit prašyt Krs. Pagedo svietas: nebe sarmatos nėra, nebe ko Št. Jam toji sarmata kaip žvirbliui lietus – pasipurtė, ir sausas!.. V.Krėv. Jei kaktą niežti, bus sarmatos Pnd. Sarmãtos sulig šuniu nėr par jį Klt. Jis neturi nei gėdos, nei sarmãtos Dkš. Nuliūdę su didele sarmata išėję BsMtII190. Nedaryk man sarmatą nuo kunigų N. Ni kiek nebuvom įsikaušę: sarmatà gi nuo žmonių girtiem roblinėt Mžš. Sarmatėlė tau, mergele, vėlai jaučiai gintie (d.) Btrm. Sarmata nešti, gaila pamesti NS240. Kešenę kratysim, sarmatą darysim NS810. Buvo pilna tuo metu sarmatos ir gėdos SPII33. Ʊ Bėda ir sarmata podraug vaikštinėja KrvP(Sb). Aš nebuvau namie, kai sarmãtą dalino Vs. Jų krašte neužulėkė [Dievas] su sarmatos maišu (visi besarmačiai) Pl. Sarmata – ne dūmai, akių negraužia Rdm. Sarmata akių nedergia, o tik veidą gražina (atšaunama sarmatijant) Ml. Sarmatà akių negadina Švnč. Dūmai – ne sarmatà, akių neišės Azr. Geros akys sarmatos nepažįsta KrvP(Al). Sarmata – ne armata, neužmuš LTsV274(Rm). Sarmata bernui klausyti mergos, vyrui – nevedusio berno Mrk. In stalą nesėsi, nė sarmatos neturėsi LTR(Jz). O vaikeli, nepigu yra sarmatos kalnan įlipti TŽV614. Kokiõs čia sarmãtos, kad akyse matos Ukm. Sarmatà – ne teliokas, nepakavosi Skdt. Ne sarmatà, kad pati vyrą muša, bet sarmatà, kad vyras, mušamas pačios, verkia Lp. Kokia čia sarmata, kad ima akvata LTR(Šmn). Kas sarmatos nepažįsta, tas badu nemirs LTR(Brž).
2. lyties organai: Sarmãtos nepadengia, kyšo sarmatėlė Smn.

Ačiū LKŽ, kad taip gausiai primokino iranėnišką žodį lietuviškai kalbant vartoti!

Ale vis tiek neramu.

Pažiūrėkim darsyk, kurgi toji Sarmatija:

Ten pat, kur ir buvo.

Paliavojo Paliose Paliokai!

Iš čia ir vardas – Polska kilo!

Įrodymai?

Jotvingių vardu negėda buvo vadintis.

Dar šitas:

Ir šitas:

Jotvingiškas pilkapis netoli Suvalkų.

Šitas:

paliõkas, -ė (brus. пaляк, l. polak) smob. (2) Rud, Lp, Mrc lenkas: Nesusidudena (nesusikalba) su paliõkais Dv. Visus sukilėlius vadinome paliokais LTR(Al). Tokia paliokė drįstanti ją įžeisti, kad ji lietuvė I.Simon.
Ir šitas:

Atokiau miške yra ''Paliokų kalnelis'', kur stovyklaudavo 1863 – 1864 m. sukilėliai.

Dar giminės legendos.