Есаулова Ольга

Ольга Есаулова

Пресс-секретарь председателя Совета раввинов Европы, главы раввинского суда в странах СНГ и Балтии, главного раввина Москвы Пинхаса Гольдшмидта*

и Балтии

* 

Ю

Patarag

Patarag - armėniškai liturgija, arba ritualai jų bažnyčioje, nepavaldžioje Vatikanui, turinčioje savo vyriausiąjį - Katalikos'ą.

Patarag:

Реалити-Шоу

Morus

Prie ko čia Vil?

Will?

Argi šitie 3 Vilmorus PARINKTINIAI gali mus kur nors nuvesti?

Esus

Prezidentas Komikas

SuŽydėjimas

Būtent po kriegščioniškų (katalikų) Velykų SuŽydės Gamta ... nes???

- jos yra po pirmosios Mėnulio Pilnaties, nutikusios po Pavasario Lygiadienio.

Ir... po žydų Velykų arba sykiu su jomis.

Kaipgi kitaip, Mielieji Abraomininkai:)

NePilnaties potvynis toks:

Žydų Velykos

Jau dabar,

nes Saulė Antakalny

prieš pusvalandį nusileido:

mat, tinklaračio laikas 1 valanda „vėluoja":))

Velniava Kažkokia

Teatleidžia man Aldas Mačiulis už tokį jo straipsnio perpavadinimą.

2019.04.15-tą pasaulį apskriejo sukrečianti žinia. Dega Paryžiaus Dievo Motinos  katedra. Viktoras Hugo turėjo apsiversti savo sarkofage Paryžiaus Panteone. Juk tai jo tiek literatūrinė, tiek žemiškoji herojė, tiek puoselėta, tiek apdainuota. Bet ne apie tai šis rašinys.

Tikrai nenoriu iš kažko tyčiotis, šaipytis ar dar kaip nors išreikšti „originalų“ požiūrį. Nuoširdžiai užjaučiu prancūzų tautą, visus Paryžiečius, kurie svetingai mane priėmė 2015-ais metais, apie ką ir noriu papasakoti.

Guvus (atsigavęs), nors ir už mane truputį vyresnis, gal ir turėjęs tuo metu apie kokius 60 metų prancūzas vežė mus iš Bovė oro uosto į patį Paryžių. Nepaisant savo blogos anglų kalbos, padedant dukrai, šiaip ne taip su juo kalbėjausi. Pasirodo, iki ausų įsimylėjęs jauną lietuvaitę, prancūzas tiesiog jai dirbo, vežiojo jos surastus klientus iš mano paminėto oro uosto į Paryžių, kurį nuo sostinės skiria 85 kilometrai. Na ir ką, patarimai, ką aplankyti Paryžiuje, tiesiog liejosi, kol kalba neužėjo apie Bažnyčias. A, tai čia Paryžiui su Vilniumi nėra ko lygintis. Ką, ką, perklausiau, bandydamas pasitikslinti, gal ką ne taip supratau? Paryžiaus bažnyčios prastesnės už Vilniaus? Be jokių abejonių, gavau atsakymą. Tada neišsiplėtėme iki detalių, bet vienintelis argumentas, kuris nuskambėjo iš prancūzo, buvo tas, kad Vilniaus bažnyčios dailios, sutvarkytos, o Paryžiuje košmaras su jomis.

Pirmoji, kurią aplankėme buvo Šv. Širdies bazilika ant Monmartro, kankinių kalno. Tikrai didinga, graži savo kupolais, bet kažkokia negyva. Pasirodo, statyta tarp XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios. Tokia ir nešanti iš Lego kaladėlių kokiame nors pramogų parke sudėto pastato dvasią.

Įspūdingos, be abejo, Liudviko IX Šventojo ir Žan‘os Dark skulptūros ant žirgų, dar ir netikėtai paminėtas lietuvis kankinys viduje, kurio atminimas pažymėtas Kryžių kalno Lietuvoje fone. Gaila, neprisimenu jo pavardės ir nieko nerandu internete apie tai.

Išėję iš Žoržo Pompidu moderniojo meno centro, patraukėme link didingos, iš Centro viršutinių aukštų gerai matomos Šv. Eustachijaus bažnyčios. Iš galo matomos…

Bet kai užėjome iš priekio, net amą atėmė. Ji ką, nebaigta, ar tokia ir turėjo būti?

Dar viena papuolė, einant tuo pačiu keliu. Lyg kokia Geležinkelio stotis ar Halė būtų pramoniniame rajone…Bokštas vėl nepabaigtas.

Vaikščiodami po San Žermeno rajoną, priėjome Šv. Sulpicijaus bažnyčią. Absoliučiai nesimetriškas fasadas su dviem skirtingais bokštais. Iš karto kilo asociacija su dar iš vaikystės pažįstamais žmonėmis, kurie šiek tiek tempdami vieną koją ir pritempę prie šono ranką vaikščiodavo po miestus tarp mūsų.

Tiesa, bažnyčios viduje nuostabios Prancūzijos revoliucijos amžininko Eženo Delakrua freskos, vienoje iš kurių vėl gi kažkaip ne šventai vaizduojama biblijinio Jokūbo kova su … angelu:

Ir štai, lyg gulbė Sena atplaukianti, lydima žuvėdrų, išniro garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Iš ties įspūdinga.

Kol nepriėjome arčiau. Pirmiausia, krito į akį viso Katedros pastato paramstymas iš šonų tokiais į „šonkaulius“ panašiais statybiniais elementais. Net nežinau, į ką tai darė bažnyčią panašią? Lyg į milžinišką skruzdėlę, lyg į kokį vabalą. Bet tai atsvėrė tikrai nuostabios rozetės, tiek bažnyčios šonuose, tiek priekyje.

Ir pats fasadas su savo trimis įspūdingais portalais darė nepakartojamą įspūdį, bet paskui, jį nufotografavus, dar pasidomėjus internete apie bažnyčią, ėmė kilti „nuodėmingos mintys“. Įėjimai su batalinių scenų pavaizdavimu, o centriniame, simbolizuojančiame Paskutinį teismą, puikuojasi pats velnias, duris pagal legendą kalviui apkalti padėjo irgi velnias, 28, kaip kareiviai rikiuotėje, išrikiuoti …Judėjos karaliai, chimeros, besivaipančios nuo stogo ir iš įvairių kampų kampelių, literatūrinis Viktoro Hugo personažas Kvazimodas, viskas kažkaip staiga su šventyklos samprata ėmė nebederėti.

Kas gi ne taip? 

Pasirodo, net ir ši gražuolė turi trūkumų! 

Šios bažnyčios bokštai ne vienodo pločio! 

Dešinysis šiek tiek, per kelias plytas, siauresnis. Ir tie šoniniai įėjimai nesimetriški. Kas tai? Sąmoningi Himnai antiharmonijai, ar tiesiog gerų meistrų trūkumas?

Ir tada iškilo klausimas, o kas gi per tą visą laiką, kol mes buvome savarankiška valstybė, paskui įėjome į Rusijos imperiją, toje Vakarų Europoje darėsi? 

Velniava kažkokia. 

Gal ne be pagrindo karikatūristas, Viktoro Hugo amžininkas Bendžeminas Rubo buvo nupiešęs karikatūrą „Didysis kelias į ateitį“, kurioje garsusis rašytojas ant keisto žirgo su chimeriškais sparnais ir uodega, paskui save vesdamas minią, rankoje laiko vėliava, ant kurios užrašyta „bjaurastis-tai grožis“*…

Ir ar neatrodo dabar, kad po įvykusios nelaimės Paryžiuje Vakarų Europai reikia mūsų pagalbos, dvasinės, kultūrinės, moralinės. Juk tai būtų puiki proga jai atsilyginti, padedant atstatyti sudegusią Katedrą, padedant grąžinti jai tikros šventyklos, tokios, kokių dar pilna Vilniuje, aureolę, atsilyginti tokiu būdu už tą materialinį gėrį, kurį, prisipažinkime, gavome iš jos Nepriklausomybės laikotarpiu*.

Branginkime tuo pačiu, ką turime savo, artėjančių švenčių proga dar kartą aplankykime bet kurią Vilniaus bažnyčią ir pamatykime joje tikrą grožį, harmoniją, simetriją. Ir saugokime tai.

Visiems gražių Šv.Velykų!

Aldas Mačiulis, 2019.04.19

* :))

** Teatleidžia Viešpats Aldui Mačiuliui už šitokią nesąmonę...

KonCaptCija Ar KonKaptCija?

Ir nesijuokit:

From Middle English conceptioun, borrowed from Old French conception, from Latin conceptiō (“a comprehending, a collection, composition, an expression, also a becoming pregnant”), from concipiō, past participle conceptus (“conceive”); see conceive.

Etymology 1
Perfect passive participle of concipiō (“I receive, catch”).

Etymology 2
From concipiō (“I receive, catch”) +‎ -tus (forms nouns from verbs, usually signifying the result of an action).

From con- +‎ capio.

Ethymology 1

From Proto-Italic *kapiō, from Proto-Indo-European *kh₂pyéti, from the root *keh₂p- (“to seize, grab”).

Cognate with Cornish kavout, Welsh cael, English have, heave, Lithuanian kàmpt*, Albanian kap, Ancient Greek κάπτω (káptō).

Ethymology 2
From the above verb + -iō.

*

1 kam̃pti, -ia, -ė tr. čiupti. 1 nukam̃pti, -ia, nùkampė tr. nutverti, nučiupti: Daba anos (gegužės) nebekukuoja, tik žiūria, kur viščiuką nukam̃pti Žg. 1 pakam̃pti, -ia, pàkampė tr. pagriebti, pačiupti, pavogti: Pasidėjau botagą ant ratų, kažin kas ir pakampė Žg. Būt varna pakam̃pusi žąsytį, kad ne aš Šts.  | refl. tr.: Ir antrąją pasikampęs ir nusinešęs Sln. 1 sukam̃pti, -ia, sùkampė tr. sugriebti, sučiupti, pavogti: Ta tiktai išėjus, ir tą tuoj su visu šepečiu tas ožys sukampęs sau, ir gana Sln. 1 užkam̃pti, -ia, ùžkampė tr. rasti, užtikti, laimėti: Gerai ùžkampiau šį rytą grybų Kl.

Cha cha cha:

2 kampti, -ia, -ė intr. sunkiai eiti. 2 parkampti intr. sunkiai pareiti: Retas kuris beparkampa į Parusnį su apmaudingu mistru S.Dauk. Nepagavo:)))))))) KonCaptUalistai:)))

Nulio KonCepcija

JAV psichologė Irene Pepperberg

teigė, kad Alex

net miglotai suprato „nulio“ koncepciją.

Nulis...

Majai nulį žymėjo trim pavidalais: „trilape gėlele", „kriaukle su ranka" arba „žmogaus galva paremta ranka":

O mes kuo užsiimam?

Nulinės sumos lošimais*?

Gainiojamės nulių kiekį po nenulio?

KonCeptUalistai:)

* Žr.: Constant-sum games correspond to activities like theft and gambling, but not to the fundamental economic situation in which there are potential gains from trade.It is possible to transform any game into a (possibly asymmetric) zero-sum game by adding an additional dummy player (often called "the board"), whose losses compensate the players' net winnings.

Genijai

Genijai...

Pasaulyje tebuvo du gyvūnai, kurie pripažinti matematikos genijais: šimpanzė

Sheba ir pilkoji papūga Alex.

Po pastarosios mirties išspausdintame straipsnyje atskleista, kad jos intelektas nenusileido primatams, o kai kuriose srityse net viršijo, rašo scientificamerican.com.

Mokslinėje publikacijoje rašoma, kad Alex mokėjo apskaičiuoti dviejų skaitmenų iki 8 sumą ir atskirai suskaičiuodavo kiek yra daiktų, paslėptų po trim puodukais. Be to, papūgėlė išpopuliarėjo pasaulyje dar dėl to, kad mokėjo atskirti ir įvardinti daiktų formas, spalvas ar kiekį. Viso šito ją išmokė Harvardo universiteto (JAV) psichologė Irene Pepperberg. Psichologė teigė, kad Alex net miglotai suprato „nulio“ koncepciją.

P.S. :)))

P.P.S. :(((

Mokslas

Parabolė 

R. Kudžmos 

paskaitos post-konspektas perpasakotas savais žodžiais (-js-).

Sapnuoti parabolę yra įspėjimas: jei labiau nesusirūpinsi savo interesais, atsidursi sunkioje finansinėje padėtyje.
Laimos sapnininkas

Apie parabolės matematinius aspektus kviečiu paskaityti Parabolės lenktas likimas

Kūgį kertant plokštuma galima gauti kelias kreives: apskritimą, elipsę, parabolę ir hiperbolę. Terminas "parabolė" kilęs iš graikų kalbos ir reiškia "šalia numesta". Manoma, kad terminą pirmąkart pavartojo Apolonijus iš Pergos. Teigiama, kad ši šaknis atkeliavo ir į kitas kalbas ir įeina į tokius žodžius kaip prancūzų "parlor" (kalbėtojas), parlamentas ir įvairūs sudurtiniai žodžiai prasidedantys "para-": paranormalus, paradoksas, paramedicina, paramokslas ir t.t. T.y., kas yra kažkas tokio, kas "šalia", atskirai nuo įprasto. Kodėl ji "šalia numesta"? Gali būti todėl, kad kūgį kertanti plokštuma lieka "šalia" kūgio (elipsės atveju perkerta kūgį, o hiperbolės - kerta antrąjį (kai du vienodi kūgiai liečiasi viršūnėmis). Parabolę galima apibrėžti kaip visumą taškų, kuriems atstumas iki šalia esančios tiesės (vadinamos direktrise) ir lygius atstumui iki fiksuoto taško (vadinamo židiniu). Parabolė turi daug įdomių savybių, pavyzdžiui, lygiagretūs spinduliai nuo jos atsispindi į židinį. Nesigilinsime į matematiką. Pasuksime į kitą sritį. Žemiau pacituotas epizodas Naujajame Testamente (Jn 8,2-11) buvo pavadintas parabole: Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė. Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: "Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?" Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį". Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: "Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?" Ji atsiliepė: "Niekas, Viešpatie". Jėzus jai tarė: "Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk".
Klausimas: kas bendro tarp matematinės parabolės sąvokos ir šios Biblijos citatos? Panagrinėkime... Iš pradžių Jėzus ratu apsuptas žmonių. Jėzui paklausus, visi nutolsta - vieni toliau, kiti arčiau - kaip taškai parabolėje... Kažin, ar tai griežtas įrodymas, bet ... Pastabos:1) Šią paskaitą R. Kudžma perskaitė 2002 m. 1992 m. absolventų susitikimo metu; 2) R. Kudžma žadėjo, kad ruošia straipsnelį spaudai. Tačiau šiemet (2005 metais) pasitikslinau, kad jis nebuvo išspausdintas ir straipsnis liko nebaigtas. Tačiau kažkokio jo varianto dar galima tikėtis

Skrisk „Tiesiai"

Sustok ir apsižvalgyk. Eik ratu. Pašok į orą. Paplasnok rankomis. Esi dalelių rinkinys, judantis nedidelėje 3-matės daugdaros srityje; daugdaros, nusitęsiančios į visas puses daugelį milijardų šviesmečių.

Daugdara yra matematinė konstrukcija. Fizikams viskas vyksta trimatėje erdvėje. Trys matavimai reiškia, kad taško padėčiai erdvėje tiksliai nurodyti reikia trijų skaičių, kitaip, koordinačių. Niutono fizikai trimatė erdvė yra fiksuota ir nekintanti. Einšteino bendrojoje reliatyvumo teorijoje erdvė tampa aktyviu veikėju: atstumą tarp dviejų taškų nulemia tai, kokios masės ir energijos objektai yra netoliese ir kokios gravitacinės bangos praeina. Tačiau abiem atvejais erdvė yra trimatė daugdara. Tad trimačių daugdarų savybių suvokimas yra labai svarbus fizikos pagrindų suvokimui. Svarbios ir keturmatės daugdaros, kai erdvę papildome laiko matavimu.

Daugdaras matematikoje tiria topologija. Mokslininkai daug žino apie trimates daugdaras, tačiau kai kurie pagrindiniai klausimai tebėra sunkiai įveikiami. Kokia yra paprasčiausia trimatė daugdara? Ar yra jų keletas, vienodai paprastų, ar ji tik vienintelė? Kokių tipų yra trimatės daugdaros?

Atsakymas į pirmą klausimą žinomas jau senai: trimatė sfera yra paprasčiausia kompaktinė trimatė daugdara (nekompaktines daugdaras galime įsivaizduoti kaip begalines arba turinčias kraštą. Čia aptarinėsime tik kompaktiškas daugdaras). Kiti du klausimai nepasidavė visą šimtmetį, tačiau juos 2002 m. įveikė rusų matematikas „Griša“ (Grigorijus Perelmanas*); jis suklasifikavo ir visas trimates daugdaras.

Prieš 100 m. prancūzų matematiko Anri Puankarė (Henri Poincare) 

išsakė teiginį, kad trimatė sfera yra unikali, kad nėra kitų trimačių daugdarų, kurios būtų tokios paprastos. Kitos daugdaros turi arba ribas, kurias reikia apeiti tarsi plytų sieną, arba keletą jungčių tarp skirtingų sričių, tarsi takas miške, išsiskiriantis ir vėl susiliejantis. Tik trimatė sfera neturi tokių „nedarnumų“. Bet koks trimatis objektas, turintis tokias savybes, gali būti transformuotas į trimatę sferą – kitaip tariant, jis tėra tik kita trimatės sferos kopija. Puankarė teiginys yra viena iš „Tūkstantmečio problemų”, už kurių sprendimus Kembridže (Masačūsetso valstijoje) esantis Clay matematikos institutas skyrė po 1 mln. dolerių premijas.

Iš tikro, reikia šiek tiek mąstymo pastangų norint įsivaizduoti, kas yra trimatė sfera** – tai nėra paprasta sfera, kaip kad įsivaizduojame „sferą“ kasdienine to žodžio prasme. Tačiau ji tebeturi daug savybių, kurios yra bendros dvimatei sferai, kuri mums įprasta: pvz., baliono arba futbolo kamuolio paviršius sudaro dvimatę sferą. Ji dvimatė, 

nes užtenka tik dviejų koordinačių, ilgumos ir platumos, kad apibrėžtume bet kurį jos tašką. Mums žemės rutulys atrodo esąs plokščias, nes jo kreivumas yra labai nedidelis lyginant su mūsų dydžiais. Bet, jei eitume gana ilgai viena kuria kryptimi, sugrįžtume į tą patį tašką, iš kurio pradėjome kelionę. Panašiai ir trimatėje (labai didelėje) sferoje uodas jaustųsi tarsi esanti(s) „įprastoje“ trimatėje erdvėje, tačiau nuskridęs „tiesiai“ bet kuria kryptimi po daug laiko jis vėl grįžtų į tą patį tašką.***

* Barzdotas Griša Perelmanas 

linkęs gyventi tarsi atsiskyrėlis tarakonų apgultame bute St. Peterburge ir atsisako Clay matematikos instituto jam skirtos 1 mln. dolerių premijos už Puankarė teiginio įrodymą. Pro uždarytas duris jis pasakė korespondentui: „Man nieko nereikia. Aš turiu viską, ko noriu.“

M. Gromovas palaikė G. Perelmano sprendimą: „Dideliems darbams reikia nesuteršto proto. Privalai mąstyti tik apie matematiką. Visa kita – žmogiška silpnybė. Priimti apdovanojimą reiškia parodyti silpnybę“.

** Tarp visų dvimačių daugdarų, dvimatė sfera yra unikali tuo, kad bet kokia uždara kreivė jo paviršiuje gali būti sutraukta į tašką. Tuo tarpu, pvz., toro atveju, kreivė gali būti apibrėžta aplink angą ir nesutraukiama į tašką. Puankarė teiginys būtent ir tvirtina, kad tik trimačiai sferai bet kuri uždara kreivė sutraukiama į tašką.

***