Teko su Julium Veselka susitikti, bene 1993 metais.
Atvirtęs biznierium, verslo partneriams iš Vokietijos buvau pažadėjęs nuvežti Šiaulių "Tauro" televizorių pavyzdžius; jie urmu, gana sėkmingai, toj Vokietijoj tuo metu supermarketams tiekė kokybišką ir pigią sovietinę buitinę techniką, kai tokios rasdavo. Šiauliuose kainas į tinkamas, su vokiečiais iš anksto aptartas, ribas nuderėjau, Vilniun porą "Taurų" parsivežiau.
Tuo metu vienintelis dar sovietinių laikų valstybinės sienos kirtimo punktas buvo Lazdijuose, o jame būdavo kelių parų trukmės eilės - spekuliantais tebevadinami tautiečiai tempė Lenkijon ir į tolimesnių kraštų turgus pigų sovietinį "širpotrebą" ar ką kitką norėdami
paversti jį "tvirta" valiuta.
Arba stovėk tose eilėse, arba lįsk be eilės, rizikuodamas gauti basliu per stiklus, arba duok kyšį, jei gali ir moki, arba ...
Buvau skaitęs, kad oficialiems verslininkams, įregistravusiems įmones, Ekonomikos ministerijoj duoda leidimus važiuot per sieną be eilės.
Dabar keistai atrodo, tada atrodė kiek kitaip.
Pasiėmiau popierius ir nuėjau.
Ir atsidūriau ministro priimamajame.
Sekretorė, barbinanti
rašomąja mašinėle, paprašė palaukti gal referento, besančio ministro kabinete.
Po kelių minučių prasivėrė tos durys, ir, susilenkęs dvilinkas, vikriai atbulas išsmuko nedidelio ūgio vyras su popieriais po pažasčia, šiandien man labai primenantis
pirmojoje nuotraukoje pavaizduotąjį. Uždaręs duris iškart išsitiesė ir žengė prie sekretorės.
Čia aš prie jo priėjau ir pasakiau, ko noriu.
- Ministras tokių leidimų niekam neduoda, - metė jis man.
- Kaip neduoda? Štai, skaitykit, tokius leidimus duoda ... - rodžiau jam.
- Ar nesupratot? Ministras leidimų niekam neduoda!
Nespėjo jis man sutrukdyti - atidariau duris ir per erdvų kabinetą nuėjau iki už plataus rašomojo stalo telefonu kalbančio
Juliaus Veselkos.
Kai baigė kalbėti, pasisveikinau ir pasakiau, ko noriu.
Mūsų pokalbis truko gal minutę, pasakėm vienas kitam po kelis sakinius. Galop įsikarščiavęs pasakiau kelis žodžius, apsisukau ir nuėjau link durų.
- Palauk, - išgirdau, - padarom taip: atnešk iš Mokesčių inspekcijos pažymą, kad moki mokesčius ir gausi tą leidimą.
Mokesčių inspekcija tada buvo netolies, Pylimo gatvėj, ten, mano nuostabai, tokią pažymą iškart parašė, ir, grįžęs, gavau tą leidimą.
Nr. 1.
Ir juo pasinaudojau, tik tas biznis nepavyko, nes šiauliečiai nesutiko perdaryt savo "Taurų" taip, kad televizoriuj antenai būtų ne dvi skylės, o viena - kad vokiečiui nereiktų sukt galvos.
Todėl šiandien papasakojau.
Tada apie Julių Veselką nė girdėjęs nebuvau - vėliau gi, pasiklausęs jo kalbų, supratau, kas man išrašė leidimą Nr.1.
Kraštietis.
Apie valstybės finansus:
„Pažiūrėkime, 40 mlrd. Lt yra valstybės skola. Atrodo, virš 30 mlrd. Lt gavome Europos Sąjungos paramos. 70 mlrd. Lt gavome veltui pinigų. Pasakykite, kas Lietuvoje sukurta, pastatyta tokio ilgalaikio, kas galėtų užtikrinti ilgalaikį Lietuvos žmonių gerovės augimą? Niekas. Ligonines naikiname, stipriname ir t. t.
Dar kelis kelius nutiesiame, bet ilgalaikiu požiūriu, kur reikia proto… Man mini visokių dalykų, bet viskas taip gražu popieriuje, o realiai nėra. (…) Realiai žiūri – pinigus skolinamės, biudžetas surenka mokesčius ir jie išgaruoja. O kur išgaruoja, niekas nežino. Vargšų skaičius, minimalios algos skaičius ne mažėja, o didėja, emigracija iš Lietuvos didėja.“
Apie politiką:
„Pagrindinė problema yra ta, kad nuo nepriklausomybės paskelbimo kapitalo elitas ir politinis elitas vykdo sąmokslą prieš visą tautą ir nevykdo Konstitucijos pagrindinės nuostatos, kad valdžia tarnauja visuotinei tautos gerovei. Yra rūpinamasi tik kapitalo ir politiniais interesais, nes kapitalas duoda pinigus toms gražioms reklamoms, kurių aplink su gražiais veidais yra. Kas gal duoda pinigus, tam ir reikia atsilyginti. Kai kalba dar apie didesnę paramą verslui, normaliam žmogui turi kilti ranka ieškoti kišenėje pistoleto, nes vėl didės „ubagų“ skaičius ir nedidelis elitas vėl turtės.“
Apie emigraciją
„Paskaičiavau, 1970–1990 m. nuolat buvo Lietuvos gyventojų augimas. Perskaičiavau, kiek pagal tą augimą per 20 metų turėjo padidėti lietuvių skaičius. Šiandien Lietuvoje turėtų būti 5,1 mln. gyventojų, o nebėra 3 mln. Priskaičiavo per surašymą, kai Prezidentė pasakė, kad negali būti mažiau kaip 3 mln., ir padarė, kad yra 3 milijonai.
Gerbiamieji, per 20 metų 2 mln. su potencialiu gimimu netekome. Tai ką reiškia tas nacionalinis saugumas? Ir nemanykime, kad lietuviai tokie galvoti, kad jie bėga dėl to, kad mažai uždirba. Uždirbi tiek, kiek potencialiai gali uždirbti. Bėda ta, kad nėra socialinio teisingumo principo.“
Synoikos!
Pranešimai
