2019-04-27
Lietuvos Visuomenės Tarybos Susirinkimas
Lietuvos Visuomenės Tarybos
Tai, žinoma, nepilnas reportažas.
Daugiau informacijos - vėliau.
2019-04-26
Chmiel The Wicked
Bogdan Chmielnicki
(1595 - 1657)
Kilęs iš smulkiųjų bajorų. Krikštytas Teodoru. Mokėsi Kijevo brolių mokykloje, vėliau Jaroslavo ir Lvovo jėzuitų kolegijoje. Mokėjo lenkų ir lotynų kalbas, vėliau išmoko turkų ir prancūzų kalbas.
Su tėvu, Michailo Chmelnickiu, Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės karininku, dalyvavo 1620–1621 m. kare su Turkija. 1620 m. per Tetoros mūšį, kuriame žuvo jo tėvas, pateko į turkų nelaisvę. Kalėjo Konstantinopolyje. 1622 m. sugrįžo ir įstojo į registrinių kazokų kariuomenę, su kuria rengė drąsius žygius į turkų valdomas žemes. Apie 1630 m. vedė Haną Somkivną ir grįžo į Čygyryną. Nuo 1637 m. kariuomenės raštininkas, po nepavykusio 1638 m. kazokų sukilimo pažemintas pareigose, iki 1647 m. Čyhyryno šimtininkas. Kai karaliumi tapęs Vladislovas Vaza pradėjo karą su Rusija, dalyvavo kovose ir už narsumą iš karaliaus gavo auksinį kardą. Kartu karalius pažadėjo kazokams ir daugiau teisių, jeigu jie padės jam kovoti su Turkija.
Tačiau gerus karaliaus ir Chmelnickio santykius sugriovė Čygyrino seniūnas Danielius Čaplinskis. Kol Chmelnickis buvojo Krokuvoje, Čaplinskis užpuolė jo dvarą Subotive, užmušė sūnų ir pagrobė antrąją žmoną. Chmelnickis bandė teisybės ieškoti teisme, bet ten iš jo pasijuokė. Kai jis kreipėsi užtarimo pas karalių, tas nusistebėjo, kad nuolat ginkluoti kazokai kažkur ieško užtarimo. Grįžęs Chmelnickis surinko kazokų rinktinę, tačiau apie tai sužinojęs Karūnos didysis etmonas Mikalojus Potockis liepė jį suimti. Norėdamas išvengti tiesioginio konflikto su Rusios vaivada Jeremijumi Višniovieckiu 1647 m. gruodžio 11 d. su sūnumi Timofejumi pabėgo į Zaporožės sečę, o iš ten pas Krymo chaną, kur susilaukė neoficilios paramos.
1648 m. balandžio 22 d. kazokai pradėjo sukilimą, išvijo registrinių kazokų įgulą, o Bogdanas Chmelnickis buvo išrinktas etmonu. Remiamas Krymo totorių 1648m. įveikė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę prie Geltonųjų Vandenų, Korsūnės, Piliavcų, užėmė Lvovą, Zamostę. Keršydamas už skriaudą Chmelnickis pradėjo lenkų ir žydų pogromus. Buvo sunaikinta apie 300 žydų bendruomenių, apie 60 000 žydų išžudyta arba parduota į vergiją turkams. Po to sekusiame Švedų tvane ir per karą su Rusija buvo išžudyta dar apie 100 000 žydų.
1649 m. pradžioje žlugus deryboms su Abiejų Tautų Respublika, [1] kovojo toliau. 1649 m. pasirašė Zborovo sutartį, kuria siekta įtvirtinti iš esmės autonominę Ukrainą. 1651 m. pralaimėjo prie Berestečko ir buvo priverstas sudaryti kazokams mažiau palankią Bila Cerkvos sutartį.
Dar 1648 m. prašėsi Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos, su kitais kazokų vadais 1654 m. prisiekė jam (Pereslavlio rada) prijungdamas Ukrainą prie Rusijos. Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą rėmė Rusiją, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiuntė kazokų pulkus. Per 1655–1660 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijoskarą rėmė Švediją ir 1655 m. Kėdainių sutarties šalininkus. Manoma, kad ketino pripažinti Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo valdžią. Tačiau, sužinoję, kad jų etmoną ištiko paralyžius, kazokai pasuko atgal, o tai galutinai pribaigė Chmelnickį. Jis mirė nuo apopleksijos 1657 m. liepos 27 d., bet apie jo mirtį buvo pranešta tik rugpjūčio 16 d.
Palaidotas buvo Subotivo cerkvėje, tačiau 1664 m. vaivada Danielius Čaplinskis sudegino jo dvarą, o jo ir sūnaus palaikus liepė išmesti šunims.
Jo vardu 1954 m. per Ukrainos prisijungimo prie Rusijos 300-ąsias metines Ukrainos miestas Proskurivas pavadintas Chmelnickiu.
Subotivo cerkvė, kurioje palaidotas Bogdanas Chmelnickis
Bogdan Chmielnicki, leader of the Cossack and peasant uprising against Polish rule in the in 1648 which resulted in the destruction of hundreds of Jewish communities; later hetman of autonomous Ukraine and initiator of its unification with . The son of a minor landowning official of the lower aristocracy, in 1646 Chmielnicki became involved in a quarrel with the lettgovernor of the province where he lived. He was arrested, released on bail, and in 1647 fled to the Cossack center of Zaporozhye on the Dnieper, from where he began to foment rebellion against Polish rule. His propaganda fell on the soil of social-religious unrest, accompanied by repeated uprisings. Having gained experience from the failure of former rebellions, Chmielnicki sought the assistance of the Tatar khan of , who authorized one of his military leaders to join Chmielnicki. With varying luck and several interruptions he waged war against the Poles until his death; in 1654 his followers took the oath of allegiance to the Muscovite Czar.In the course of their campaigns Chmielnicki's followers acted with savage and unremitting cruelty against the Jews. Chmielnicki aimed at establishing an autonomous Ukraine, if not under , then under the , Moscow, or . After his death, this plan ended with the annexation of eastern Ukraine to Muscovite Russia (1667). Chmielnicki was bent on eradicating the Jews from the Ukraine. From the social aspect, he aspired to transform the Cossack leaders into the ruling aristocracy of the principality while returning the peasantry to serfdom. His activity brought destruction and ruin to the land and did not assure its independence. Nevertheless, the members of the Ukrainian nationalist movement in recent generations have come to see him as a symbol of the awakening of the Ukrainian people, while Russian nationalists regarded him as a "great patriot" who brought about the unification of Ukraine with Russia. During , a military decoration was named after him, and in 1954 the town *Proskurov was renamed Khmelnitski; the name of Chmielnicki was also added to that of the town Pereyaslav (Pereyaslav-Khmelnitski).In the annals of the Jewish people, Chmielnicki is branded as "Chmiel the Wicked," one of the most sinister oppressors of the Jews of all generations, the initiator of the terrible 1648–49 massacres (gezerot ta ve-tat). Chmielnicki has gone down in history as the figure principally responsible for the holocaust of Polish Jewry in the period, even though in reality his control of events was rather limited. The Jewish population of Ukraine had been an active factor in colonizing the steppes before the massacres. Many Jews settled in the villages, and were occupied as lessees (see *arenda ) or administrators of the estates of the nobles; they also played a role in developing the towns and in their armed defense at times of danger. However, as agents of the Polish nobles and Polish rule, they incurred the hatred of the Ukrainian serfs. Both Polish and Ukrainian modern antisemitic historiography has attempted to attribute the overwhelming responsibility for the terrible bloodshed during the rebellion on the Jewish lessee and agent, thus justifying the singular cruelty directed against the Jews. But the reports of Jewish persecution of the peasants, or offenses against their religious feelings caused by the lease of churches to the Jews, find no confirmation whatsoever in the sources.It was during the months of May to November 1648 that most of the massacres took place. At the beginning of the uprising, the communities east of the Dnieper were immediately destroyed. Those Jews who did not manage to escape or join the Polish army of Wisniowiecki on its retreat westward met violent deaths; some converted to Christianity to save their lives; many were seized by the Tatars and sold into slavery. During the summer, the persecutions spread to the western bank of the Dnieper and by the middle of June there were no more Jews in the villages and the open cities. The overwhelming majority, with the exception of those who had been murdered while fleeing, crowded into several fortified cities which were also occupied by Polish garrisons. Even these however were unable to sustain the siege of the peasant hordes, and after the towns were taken, most of the Jews were butchered.The first large-scale massacre took place in Nemirov , into which the Cossacks penetrated in the disguise of Polish soldiers. Jews died en masse as martyrs when faced with the demand that they convert to Christianity: "They arrived … as if they had come with the Poles … in order that he open the gates of the fortress … and they succeeded … and they massacred about 6,000 souls in the town … and they drowned several hundreds in the water and by all kinds of cruel torments. In the synagogue, before the Holy Ark, they slaughtered with butchers' knives … after which they destroyed the synagogue and took out all the Torah books … they tore them up … and they laid them out … for men and animals to trample on … they also made sandals of them … and several other garments" ( *Shabbetai b. Meir ha-Kohen , Megillah Afah). In 1650 the leaders of the *Council of the Four Lands "took upon themselves and their children after them to fast in the Four Lands every year on the 20th day of the month of Sivan, the day upon which the calamity began in … Nemirov." The fortified city of *Tulchin fell at the end of June, after the Poles agreed to surrender the Jews to the rebels in exchange for their own lives. There is information on prolonged resistance by the Jews after they had been driven out of the fortress. At that time, all the Jews in the towns bordering upon Belorussia were massacred; only those living in the surroundings of *Brest-Litovsk succeeded in escaping. At the end of July,*Polonnoye fell into the hands of a band led by the hetman Krivonos and there was a frightful massacre. The remaining Jews in Volhynia left their towns and fled westward. In the important fortress of *Bar , where the Jews had stayed behind, they were slaughtered after its capture. During the months of October and November, the persecution also overtook the Jews living in the region of *Lvov ; in this area a terrible slaughter took place at *Narol. In the town of Lvov itself, Jews took an active part in its defense and contributed a considerable share of the ransom paid for lifting the siege. Most of the Jews of this region who were saved fled to the areas beyond the Vistula.It is impossible to determine accurately the number of victims who perished, but it undoubtedly amounted to tens of thousands; the Jewish chronicles mention 100,000 killed and 300 communities destroyed. The problem of refugees was a severe one: "for many of our people have left their countries and have been expelled from their places and properties; they have not yet gained rest and security, because the country has not found peace so that the distant ones can once again return to their possessions" (Pinkas Medinat Lita, ed. by S. Dubnow (1925), no. 460). The Jews also suffered during the military activities which continued subsequently. The blow struck at "the whole of the House of Israel, when … the hand of God went out against us and many myriads of Israel fell … and they were strewn over the fields as prey for the birds of heaven and were not even buried. The hand of the enemy also prevailed and they stretched out their hands against the synagogues." Under the impact of the calamity, the Council of Lithuania, at its meeting of 1650, decreed three years of consecutive mourning. This took the form of a prohibition on wearing elaborate clothes or ornaments during that time, and it was decided that "no musical instrument be heard in the House of Israel, not even the musical entertainment at weddings, for a full year"; "suitable measures were to be taken to limit feasts as much as possible" (ibid., nos. 469–70). Authors of that generation also mention regulations which sought to prevent the increase within the community of the children born to women ravished by the Cossacks. A great effort was then made to ease the plight of thousands of agunot (wives of missing husbands), and the overwhelming majority of the women who escaped were freed from their marriage bonds by halakhic decisions; many precedents in agunot regulations were then established. A new wave of massacres occurred at the time of the joint campaign of the Muscovites and Cossacks in 1654, and the cruelty of the Muscovites toward the Jews (in*Mogilev and *Lublin ) was no less than that of the peasants several years earlier. In Vilna, R. Shabbetai b. Meir ha-Kohen wrote: "The anger of God the King of Hosts is not yet appeased … the anger of the hand … of the oppressor … is yet outstretched with swords and spears; they continually invade the land and are prepared for war; wherever they find Jews, they kill them … a great multitude of the empty-headed have gathered with weapons and dressed in coats of mail; a large number of the Kedars [= the Tatars] have joined them and are encamped around them and they say: come let us destroy Israel" (Megillah Afah). The massacres of 1648–49 came as a deep shock to that generation, andR. Shabbetai Sheftel *Horowitz speaks of "the Third Destruction which occurred in the year 408 of the sixth millenium [1648] … which was just the same as the First and Second Destruction."The Jewish settlement in Ukraine west of the Dnieper nevertheless continued. The Polish king authorized the forced converts to return to Judaism. The Councils of the Lands concerned themselves with the redemption of captives and the salvation of converts: "Many souls of Israel which were taken into captivity assimilated among and were almost lost among them … we have written an authorization to all the communities and to every place where there is a minyan [quorum] of Jews … to redeem every soul"; various tariffs and the share of the different communities in the acts of redemption were also established (Pinkas Medinat Lita, no. 452). Jews began to return to their localities in Volhynia at the end of 1648, and a short while later were again living throughout the territory up to the Dnieper. Despite the memory of the holocaust of 1648–49, this region was one of the most densely populated by Jews during the 18th and 19th centuries.The horror of the massacres of 1648–49 is expressed in Hebrew literature; many liturgical poems and laments were composed on this subject, as well as many works of poetry and prose, including the ballad Bat ha-Rav ("The Daughter of the Rabbi") of Saul *Tchernichovsky . It also holds a most important place in popular folklore. Scholars differ as to the measure in which these massacres influenced the development of the Shabbatean movement.
BIBLIOGRAPHY:
N.N. Hannover, Yeven Me?ulah, ed. by I. Halpern (1945; Abyss of Despair, 1983); H.J. Gurland, Le-Korot ha-Gezerot al-Yisrael, 1–2 (1887–89); S. Bernfeld, Sefer ha-Dema'ot, 3 (1926), 109–84; J. Israelsohn, in: YIVO – Historishe Shriftn, 1 (Yid., 1929), 1–26; J. Shatzky, Gezerot 1648 (1938); Graetz, Hist, 5 (1949), 1–17; Dubnow, Divrei, 7 (19586);-Dubnow, Hist Russ, index, S.V. Khmelnitzki; J.S. Hertz, Di Yidn in Ukraine (1949); N. Wahrman, Mekorot le-Toledot Gezerot 1648 ve-1649 (1949); M. Hendel, Gezerot 1648–1649 (1950); S. Ettinger, in: Zion, 20 (1955), 128–58; 21 (1956), 107–42; I. Halpern, ibid., 25 (1960), 17–56 (= Yehudim ve-Yahadut be-Mizra? Eiropah (1969), 212–49); idem, in: Sefer Yovel … Y. Baer, (1960), 338–50 (= Yehudim ve-Yahadut be-Mizra? Eiropah (1969), 250–62); J. Katz, ibid., 318–37; M. Wischnitzer, in: Istoriya Yevreyskogo Naroda, 11 (1914); M. Grushevski, Istoriya Ukraini-Rusi, 8 pt. 2 (1956); 9 pts. 1, 2 (1957); J. Borovoi, in: Istoricheskiye Zapiski, 9 (1940); G. Vernadsky, Bohdan, Hetman of Ukraine (1941); Vossoyedineniye Ukrainy s Rossiyei, 3 vols. (1953); I.P. Kripyakevich, Bogdan Khmielnitski (Rus., 1954).[Shmuel Ettinger]
Chernobyl Dynasty
Chernobyl is a Hasidic dynasty that was founded by Grand Rabbi Menachem Nachum Twersky, known by the name of his work as the "Meor Einayim" (meaning "vision", lit. "the light of the eyes"). The dynasty is named after the Ukrainian town of Chernobyl, where Rabbi Nachum served as the maggid ("[communal] preacher").
Rabbi Twersky was a student of the Baal Shem Tov (the founder of the Hasidic movement) and his pupil and chief disciple the Maggid of Mezritch. He is considered one of the pioneers of the Hasidic movement. His book Me'or Einayim ("Light [of One's] Eyes"), comprising insights on the weekly Torah portion, reflects his proclivity to Kabbalah. It has gained widespread acceptance as one of the major works and foundations of Hasidic ideology.
Rabbi Menachem Nachum Twersky was succeeded by his son, the Rebbe Mordechai of Chernobyl – also known as the Chernobyler Magid. Throughout his life Rabbi Mordechai collected large amounts of money for tzedakah (charity), but before his death he regretted not collecting even more than he did. His thoughts, sermons and discourses were published in his book Likutei Torah, which was praised for its holiness by other Hasidic leaders. Throughout his teachings, Rabbi Mordechai stressed the importance of pure speech and pure thought as a condition for a proper prayer connection. He also spoke of including all Jewish souls in one's prayer, even evil people. By doing so, evil people will stand a better chance of repenting (teshuvah).
Rabbi Mordechai was succeeded by his son Rebbe Aaron of Chernobyl, as his successor in Chernobyl. All of Rebbe Mordechai's eight sons became rebbes in different cities.
The Chernobyl dynasty includes the rebbes of Chernobyl, Cherkas, Turisk, Talne, Korestchov, Makarov, Skver, Rachmastrivka, Malyn, Hornosteipl, Machnovka, Ozarnetz, and several others.
Chernobyl Hasidism as a movement survived the ravages of the Holocaust, although many of its members perished. There are many scions of the Chernobyl dynasty alive today. Generally, at present, anyone with the last name Twersky (or Twerski) is likely to be a descendant of the Chernobyl dynasty.
Černobylio „Genys" Nutilo prieš 33 Metus
Lygiai prieš 33 metus „driokstelėjo" Černobylio AE,
sovietinis analogas
Tepraėjo po to 5 metai, ir po medžioklės Belovežo girioje nebeliko ir sovietyno.
Labai gali būti, kad Černobylio katastrofa buvo kai kam labai paranki geopolitiškai*. Šią mintį sustiprina toks faktas: „Genys" buvo dusyk brangesnis** negu Černobylio AE.
Высота антенны - 150 метров, длина - около километра.
Госиспытания после модернизации в 1985–1986 годах не прошла. Остановлена 26 апреля 1986 года в связи с аварией на ЧАЭС.
Išmontuot brangu, sprogdint dėl Černobylio AE susprogusio reaktoriaus gaubto ir dėl atidirbto branduolinio kuro saugyklos negalima, tai ir stovi.
Kaleno tas "Genys", bet rijo ne kirminus - energiją.
Tuo metu tokie reaktoriai buvo ne tik Černobyly, bet ir Visagine, tuomsyk dar Sniečkum vadintame.
Mūsiškis ne "Genį", o balistines raketas maitino.
Dabar gi, jei vieną šalia kitos pastatysim 3 AE, čia bus Honkongas, europietiškas.
Europa taiki.
Tiesa,
* Yra sąmokslo teorija, teigianti, jog Černobylio katastrofa surengta tyčia, siekiant nuslėpti radaro konstrukcijos trūkumus dėl kurių šis deramai neveikė. Tai abejotina nes antra tokia pati stotis Sibire liko ir dar gana ilgai buvo naudojama. [4]
Kitos sąmokslo teorijos teigia jog Duga yra minčių valdymo įrenginys, klimato kontrolės įtaisas ar net kosminis švyturys ateiviams. [5]
** Ныне этот объект сильно заражен и, разумеется, не эксплуатируется.
С помощью мощных излучателей военные смогли заглянуть за горизонт. Очевидно, что благодаря таким способностям этот комплекс получил название – загоризонтные радиолокационные станции (ЗГРЛС) или «Дуга-1» (Радиоцентр дальней связи Чернобыль-2). Уникальные способности радара кроются в новаторских идеях конструкторов воплотившихся в исполинских размерах конструкций мачт и принимающих антеннах. Трудно говорить о точных геометрических размерах ЗГЛРС. Данные общедоступных источников противоречивы и, вероятно, не точны. Так высота мачт большой антенны составляет от 135 до 150 метров, а длина от 300 до 500 метров. Второй радар несколько скромнее. Порядка 250 метров в длину и до 100 метров в высоту. При таких, поражающих воображение, размерах – объект виден почти с любого места Чернобыльской зоны отчуждения. По данным некоторых источников стоимость капиталовложений составляла семь миллиардов советских рублей (хотя есть информация о 600-700 млн. рублей). Для сравнения – это вдвое дороже, чем строительство Чернобыльской АЭС. Очевидно, что строительство ЗГРЛС возле атомной электростанции объясняется в потребности большого энергопотребления объекта.Важно отметить, ЗГРЛС в городе Чернобыль-2 предназначалась только для передачи сигнала. По имеющейся информации ЗГРЛС потребляла около 10 мегаватт.
PoPoLytinis PrieGlobstis NeoVandalui
Prieš porą savaičių Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą sostinės Vilniaus centre kūju sudaužęs Stanislovas Tomas
pirmadienį pranešė pasiprašęs politinio prieglobsčio Austrijoje.
„Kaip turbūt girdėjote tie, kas žiūrite Izraelio televiziją, šiandien aš paprašiau politinio prieglobsčio Austrijoje. Grįžau į savo jaunystės miestą – Vieną“, – pirmadienio pavakarę socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė S. Tomas.
Elertė (ta pati, kuri pas mane nė už ką nevažiavo), žinoma, mums tai pratransliavo.
Politikas teigia, esą Lietuvos valstybė jį persekioja už „antifašistinę veiklą“.
Dabar jau (saugiai priglobtas?) (iš Vienos?) (politikas?) (Rusijos advokatas?) štai ką mums transliuoja LIETUVIŠKAI:
vandalai
vandãlai [lot. Vandali], germanų gentys;
455 nusiaubė Romą ir sunaikino daug antikinės kultūros paminklų.
culture
mid-15c., "the tilling of land," from M.Fr. culture and directly from L. cultura "a cultivating, agriculture," figuratively "care, culture, an honoring," from pp. stem of colere "tend, guard, cultivate, till" (see cult).
Ar tie patys vandalai Lietuvos arimus dirvonais pavertė?
vandalai
vandal|ai dgs. istor. rytų germanų gentys, prieš pat mūsų erą gyvenusios tarp Vyslos ir Oderio, 455 m. nusiaubusios Romą. vandalas, vandalė dkt.
1. tos genties žmogus.
2. prk. barbariškas kultūros
vertybių naikintojas.
vandãlas [pagal germanų genčių vandalų (lot. Vandali) vardą], tamsuolis, barbaras, kultūros vertybių naikintojas.
Vandalai (lot. Vandili, Vanduli, Vandali) – gimininga gotams rytų germanų gentis, V a. per Didįjį Tautų kraustymąsi įsiveržusi į Romos imperiją ir sukūrusi valstybę Šiaurės Afrikoje. 455 m. vandalai, vadovaujami Tenzericho, užpuolė ir užėmė Romą. 468 m. sutriuškino gausų prieš juos siųstą Bizantijos laivyną.
Valstybę įkūrė Šiaurės Afrikoje.
Barbarai...
Gal šitie?
Užėmė Romą.
Sutriuškino Bizantijos laivyną.
Kokie blogiečiai!
Žinia gi - Bizantija ir Roma, užkariaudamos, gerai elgiasi, o tie, kas prieš juos eina, yra blogiečiai.
Vandalai tapatinti su Pževorsko kultūra (gyvavusia pietų Lenkijos ir rytų Slovakijos teritorijoje) (žr. Andrzej Kokowski. Die Vandalen in Mitteleuropa).
Žymiausia vietovė, išlaikiusi vandalų pavadinimą, yra Ispanijos sritis Andalūzija, pradžioje vadinta Vandalūzija, o vėliau arabų – al-Andalus.
Vandalitia.В позднем Средневековье вандалов стали ассоциировать с предками балтийских славян (вендами), заселивших в конце VII века земли, где до эпохи переселения народов обитали германские племена вандалов.
O prūsai su jotvingiais kur?
Nuo Baltijos pajūrio tautų kraustymosi laikotarpiu į pietus patraukė germanų gentys (vandalai, gotai), iš rytų stepių atkeliavo hunai. Šios gentys pradėjo kurti savo valstybes ir sąjungas. Romėnams legionus išlaikyti buvo brangu, todėl ekonominio nuosmukio metu jų drausmė pakriko. Pakraščių armijas barbarai papirkdavo ir į imperijos teritoriją įsinešdavo ginklus. 376–382 m. prasidėjo romėnų – gotų karas. 378 m. gotų sąjunga laimėjo Adrianopolio mūšį prieš Rytų Romą. Gotai įgavo laisvę Balkanuose. Rytų Roma buvo pakankamai turtinga ir mokėjo duoklę gotams taip užsigarantuodama saugumą. Tačiau Vakarų Roma nebuvo turtinga, todėl jos teritorijoje šeimininkavo germanai. 410 m. Alariko I vadovaujami vestgotai įsiveržė ir nusiaubė Romą. 476 m. Vakarų Roma sutriuškinta galutinai.
Alarikas, kurio vardas paraidžiui reškia „visų karalius“ gimė Baltų dinastijoje, laikomai antra po Amalų dinastijos tarp gotų karių.
Daugelis barbarų priėmė arijonų tikėjimą, kuris buvo laikomas eretišku Romoje.
Pasinaudoję suirute išsivadavo vergai, nebebuvo kam dirbtilaukų.
Romos miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1 milijono I a. pr. m. e. iki 20 tūkst. ankstyvaisiais viduramžiais.
Civilizacija žlugo, bet vėliau vėl atsigavo.
Civilizuotieji juk ne vandalai, vertina kultūros vertybes.
Именем вандалов с конца XIX века стали называть людей, умышленно уничтожающих культурные и материальные ценности (вандализм).
Mat, kaip.
С конца XIX века стали называть.
Хотя вандалы и разграбили в июне 455 года Рим, их поведение не сильно отличалось от принятого в то время — они скорее грабили и вывозили ценности, чем уничтожали их.
Ванда́лы (лат. Vandili, Wandali, Uuandali, греч. Βάνδαλοι) — древний народ, близкий готам, в эпоху Великого переселения народов.
Įdomu.Germanija, Britanija, Ispanija ir Italija, pasirodo, jau buvo tada.
O Prancūzijos, pvz., nebuvo.
Lietuvos tai, be jokio abejo, nė iš tolo nebuvo.
Ir Anglai, ir Saksai, ir Frankai sykiu su Vandalais ir Gotais tada romėnus lupo,
bet vandalizmu Romoje pasižymėjo Vandalai.O atsiminė juos tik XIX amžiuj kažkodėl.
Nors...
Kaip žemėlapy matyt, Romą pasiekė tik Gotai ir Vandalai, iš Carthage.
Iš Libių žemės.
Kiti muštynėse lyg ir dalyvavo, bet...
Anglai, kaip matot, lyg nujausdami, nulindo į būsimąją Angliją, sykiu su Saksais.
Netoli.
O Frankai, kaip jiems ir priderėjo, irgi toli nėjo, nusibogino į būsimąją France!
Būsimosios Romos imperijos kurti, Šventosios.
Bet visi jie, mat, tuo metu buvo germanai.
Nors Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation atsirado iš Rytų Frankų karalystės.
Nuo 1254 m. vokiškuose dokumentuose valstybė vadinama Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.
Che...
Romos imperatorius Julijus Cezaris kovėsi, anot jo paties, su galų vadu Veršingetoriksu. Šis vardas reiškia: vyriausiasis gotų (gudų) rikis-vadas. Galijoje tuo metu buvo daugybė genčių, turinčių lietuviškus vardus. Tarp jų – ir vanduoliai iš Vandolijos (Vyslos) žemupio. Vėliau jie pasiekė Iberijos (Pirėnų) pusiasalį, kuriame įkūrė Vandaluziją, po kiek laiko tapusią Andalūzija.
Jei eisčiai buvo mūsų prekybos laivynu, tai vanduoliai patys neprekiavo, o tik prižiūrėjo jo tvarkingą ir nekliudomą eismą. Tai "marinų",- jūrų išlaipinamų puolamųjų dalinių ir vandens policijos mišinys. Jų pareiga, žinoma, už tam tikrą nustatytą muitą, - saugoti prekybos kelius ir keršyti piratams, surandant ir sunaikinant jų gyvenvietes.
Vandalai, kaip matom, Romon jūra ėjo, ir ne tik Romon.
468 m. sutriuškino gausų prieš juos siųstą Bizantijos laivyną.
Ar ne tų "marinų" vanduolių palikuonys valtyje?
Vandals.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
