Serialas apie anglų seklį Šerloką Holmsą, vadinamas negudriai ir tiksliai:
„Šerloko Holmso ir Daktaro Uotsono nuotykiai“. Tiesa, rusai, niekada nemokėję tarti daktaro vardo, jį vadino „Ватсон”, o lietuviai, kurie neturi savo proto ir anglų kalbos žinių, žinoma, viską ėmė tiesiai iš rusų, ir vadino personažą „Vatsonu“. Tie patys lietuviai, kai niekas nematydavo (gal kai negirdėdavo?), vadino Hitlerį „Gitleriu“, o Atėnus – „Afinais“ (bent jau aš neprisimenu šito:)).
Šalyje, kurioje dešimtmečiais inteligentai buvo mokomi ir mokėsi niekinti ir sudirbinėti viską, kas susiję su pramoga ir linksmumu, kur niūrumas buvo vertybė, o depresija – intelekto rodiklis, šiam pramoginiam, lengvojo žanro serialui, neteko nė lašo, nė kruopelės paniekos ar kritikos. Per visą tą laiką, kai serialas buvo kuriamas (vienuolika serijų, penki sezonai, gamyba vyko nuo 1979 iki 1986), ir niekada po to, nebuvo pasakyta ne tik nė vieno neigiamo žodžio – niekas nedrįso nė blogos minties pagalvoti.
Scenarijus, pastatymas, dailininko darbas, dialogai, aktorių parinkimas – absoliučiai viskas buvo idealu ne tik vidutiniam žiūrovui, bet ir visiems kino kritikams, ir visiems televizijos ir kinematografo funkcionieriams.
1979 metais (tada, kai prasidėjo serialo rodymas) atėjusį Londone į valdžią Margaret Thatcher buvo labiausiai nekenčiama moteris visame sovietų pasaulyje: krautuvininko duktė, pasikinkiusi visą Britanijos konservatorių partiją (kuri daug metų bijojo net cyptelėti), traiškanti komunistus, socialistus, profesines sąjungas ir agresorius Folklendų salose, kaip perdžiūvusius sausainėlius, buvo ne tik velnias su sijonu – ji buvo baisiausia, ką galėjo įsivaizduoti Kremliaus valdytojai.
Andrius Užkalnis
Filmas apie įvykius visiškai ideologiškai priešiškoje Didžiojoje Britanijoje neturėjo nė mažiausios užuominos apie didžiausią per visus laikus įtampą santykiuose tarp dviejų šalių,
nė vienas sovietinis ideologas arba aukštas partinis veikėjas nė kartu nė nepagalvojo, kad – kaip keista – sovietinio žmogaus geriausia pramoga yra pasakojimai apie šalį, su kuria mūsų santykiai ne šiaip Šaltojo Karo būklės, o tiesiog neįsivaizduojamai blogi.
1979 metais (tada, kai prasidėjo serialo rodymas) atėjusį Londone į valdžią Margaret Thatcher buvo labiausiai nekenčiama moteris visame sovietų pasaulyje: krautuvininko duktė, pasikinkiusi visą Britanijos konservatorių partiją (kuri daug metų bijojo net cyptelėti), traiškanti komunistus, socialistus, profesines sąjungas ir agresorius Folklendų salose, kaip perdžiūvusius sausainėlius, buvo ne tik velnias su sijonu – ji buvo baisiausia, ką galėjo įsivaizduoti Kremliaus valdytojai. 1985 metais, kai serialas apie Holmsą vis dar buvo kuriamas ir rodomas sovietų šalies žmonėms, Margaret Thatcher išsiuntė 25 sovietų diplomatus iš Londono: žinoma, tai ne 105 diplomatų išsiuntimas, kaip 1971 metais, bet vis tiek Šaltojo Karo šalčiausieji laikai.
Serialas apie gudrų seklį, sėdintį krėsle, rūkantį pypkę ir gliaudantį paslaptis, turėjo gilią auklėjamą prasmę, nes propagavo būtent tai, kas buvo labiausiai nepriimtina komunistams: vienišo, jokių įgaliojimų neturinčio, vien proto galia veikiančio individualisto pergalę prie niekingą, buką, primityvią teisėsaugą. Visi policininkai ir oficialūs pareigūnai ir Arthuro Conan-Doyle'io apsakymuose apie Holmsą, ir filme yra tik tam, kad išaukštintų individą, palyginti su sistemą.
Serialas apie gudrų seklį, sėdintį krėsle, rūkantį pypkę ir gliaudantį paslaptis, turėjo gilią auklėjamą prasmę, nes propagavo būtent tai, kas buvo labiausiai nepriimtina komunistams: vienišo, jokių įgaliojimų neturinčio, vien proto galia veikiančio individualisto pergalę prie niekingą, buką, primityvią teisėsaugą.
Andrius Užkalnis
Sovietinis filmas, kur individas visada laimi prieš sistemą? Neįtikėtina, bet toks filmas buvo, ir tai buvo serialas apie Šerloką Holmsą.
Maža to, ekranizuotas pramoginės literatūros kūrinys, savo ruožtu kažkada per periodiką (škotų gydytojas Arthuras Conan-Doyle‘is pradėjo rašyti apie Holmsą, laukdamas pacientų savo kabinete, ir siuntė tekstus į žurnalus, kuriems jie ir buvo skirti; niekas literatūra šių knygų nevadino, apsaugok Viešpatie – tai buvo visiška pramoga, skaitalas, nuo kokio šiandien spjaudytųsi visi Rašytojų sąjungos nariai Lietuvoje), pasakojo apie gyvenimą tokį, koks nebuvo leidžiamas ir prieinamas sovietiniam žmogui.
Gerai apsirengę, ramūs ponai, anglų džentelmenai, neskubėdami vaikšto po Londoną (filmuotą Rygoje), važinėja traukiniais, geria arbatą ir kalbasi, pajamų turi pakankamai, jų nevarinėja nei kvaili viršininkai darbe, nei daugiabučių kaimynai jiems nuodija gyvenimą. Ten – tik tobula „Anglija“, kur seni namai, karietos ir mandagumas. Šerloką Holmsą seriale vaidina tobulai veislinės, aristokratiškos, išvaizdos, šiek tiek prikimusio balso aktorius Vasilijus Livanovas, kurio kitas – ne mažiau žinomas – personažas sovietų kinematografe buvo antropomorfinis krokodilas vardu Gena, iš animacinio filmo apie brokuotą pliušinį žaislą Kūlverstuką.
Livanovas įgarsino tą krokodilą.
Paskutinis dalykas, kuris dažnai pamirštamas – kelioms kartoms rusų filmai apie Šerloką Holmsą pasėjo ir užaugino svajonę apie Angliją, kaip tobulą šalį, ir Londoną, kaip tobulą miestą.
Andrius Užkalnis
Kodėl
"Iššifruoti Rusiją", Andriau?
Iššifruoti Landynę!
Rusija tai gal jau iššifruota: ar tik ne
kas kitas, už svetimų nugarų pasislėpęs?
Verčiau pasižiūrėkim, kaip toji
Landynė
mūsų
galvosna
sulindo:)
Pranešimai
