Litė

From Freeland to Yiddishland.

Anksčiau, ne dabar.


Litė - Jidišlandas.

„Yra šalis, – rašė Gérardas Silvainas ir Henris Minczelesas, – kurios nesurasite jokiame pasaulio žemėlapyje, šalis nepripažinta ir keista, beribė ir beveik nereali su nuolatos besikeičiančiomis sienomis kertanti visus žemynus ir visas jūras – jidiš šalis. … Jidišlandas, yra jis ar ne, mitinė šalis. Žinoma, labai sunku pasakyti, kokia Jidišlando sostinė. Jis neturi nei vyriausybės, nei ministerijų, nei kanceliarijos, nei administracijos, nei biurokratijos. Jidišlandas yra kultūrinis konceptas, susiklostęs veikiant vienai žydų kalbai – jidiš“. Jidiš kalbos išplitimo erdvėje išsiskleidė savita žydų kultūra, kurios pagrindinis religinis, kultūrinis centras buvo Litos teritorija ir jos dvasinis branduolys – Vilnius. Jidišlando kultūros erdvėje gyvavo sparnuotas posakis – „Važiuok uždarbio į Lodzę, Varšuvą, Odesą, o išminties – į Vilnių“.

Lithuania proper (Latin: Lithuania propria; Lithuanian: Didžioji Lietuva, literally: "Genuine Lithuania"; Yiddish: ליטע, Lite) refers to a region which existed within Grand Duchy of Lithuania, and spoke Lithuanian language.

XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos sostinėje, kur gyveno gana daug išsilavinusių įvairių idėjinių krypčių žydų, susiformavo du įtakingiausi Rytų ir Centrinėje Europoje žydų sąjūdžiai – sionizmas ir Bundas (Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga, įkurta Vilniuje 1897 m.).

Yidisher Arbeter Bund in Lite.

1791 m. sėslumo zonos teritorijoje gyveno apie 1,5, o prieš revoliuciją – apie 7 milijonus žydų, kurių apie 95–97 proc. kalbėjo jidiš kalba.


Ne mūsiškai kalbėjo.

Ir ne hebrajiškai.

Ir ne slaviškai.

Slaviškai jie kadaise, sako, kalbėjo, Bohemijoj ir Moravijoj.

Bet švabiškai jiems, kažkodėl, labiau patiko.

Vilnius, kaip visuotinai pripažintas Rytų ir Centrinės Europos bei Vakarinės Rusijos imperijos žydų kultūros centras, traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų – Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Rusijos imperijoje antijudaizmui įgavus platų mastą ir stiprėjant represijoms į Vakarus iš Litos teritorijos plūstelėjo didelis srautas išsilavinusių ir paprastų žydų tautybės žmonių, kurie ieškojo demokratiškesnėse šalyse išsigelbėjimo nuo patiriamo teroro, diskriminacijos, palankesnės aplinkos savo kūrybai ir darbui. Šіѕ daug metų trukęs emigracijos procesas įgavo įvairias formas – nuo legalios laisvanoriškos iki prievartinės. Vieni sąmoningai vyko, nutraukdami ryšius su savo tėvyne visiems laikams, kiti ilgai blaškėsi tarp naujos ir senos tėvynės, dar kiti, kamuojami nostalgijos, vėliau grįždavo į tėvynę. Žydų padėtį Rusijos imperijoje vėliau dar labiau apsunkino ir žmonių likimus sulaužė Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos spalio revoliucija, naujų valstybių ir sienų atsiradimas. Iš viso emigravo apie du milijonus žydų. Tai buvo neregėtο masto, tiesiog biblinis, apokaliptinis dіdžiulės žydų tautos dalies „išėjimas“ iš Rusijos imperijos „sėslumo zonos“ į Vakarus ir savo „šventąją žemę“.