Žodžio savivalda prasmė – mes patys valdome savo gyvenamosios vietos reikalus ir ūkinę veiklą. Savivalda yra neatsiejama nuo valstybės teritorinio administracinio vieneto, kuriame gyvename. Nuo 1994 metų Seimo sprendimais Lietuvoje buvo įteisinti rajonai, kaip mažiausieji teritoriniai vienetai su savivaldos teise. O kaip buvo anksčiau?
Savivaldos užuomazgos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje
Žinias apie
krašto sutvarkymą ir papročius galima rasti Simono Daukanto knygoje "Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir
žemaičių"[[1]]. Kilęs iš Žemaitijos
S. Daukantas caro laikais daugelį metų dirbo Sankt Peterburge Rusijos Senato
padalinyje, atsakingame už Lietuvos
Metriką (XIV a. pab. - XVIII a. pab. laikotarpio LDK dokumentų archyvas).
Iš šių dokumentų jis sėmėsi žinių apie Lietuvos istoriją, gyventojų papročius. Tai
aprašė paminėtoje knygoje. Teritorinis
krašto suskirstymas, sprendimų
priėmimo papročiai yra aprašyti
skyriuje „RĖDA
SENOVĖS LIETUVIŲ“ (cituojame senąja kalba, kuria rašė S.Daukantas; daugtaškiais
pažymėti praleistieji nesvarbūs tekstai):
„Visa
Lietuvos ūkė buvo paskaidyta į mažas apygardas, tėvūnijomis, arba pavietėmis,
vadinamas, nuo vardo vyresniojo, tėvūnu vadinamo, gudiškai storasta, ar rasi
nuo žodžio vieta, ... : todėl vadinos paviete, gudiškai pavietu (atitiktų
tarpukario apskritį, o dabar – rajoną [JGP]). ... Tos tėvūnijos dalijos į
pagastus (atitiktų tarpukario valsčių, o dabar – seniūniją [JGP]), kurių
vyresniaisiais buvo vaitai; tie pagastai dalijos į dešimtines, jų vyresnieji
vadinos pristovais“ (pristovas - dešimties žmonių atstovas, kurį šiandien reikėtų
vadinti dešimtininku [JGP]). ...
Nors vyriausiasis
žynys „viešpatavo ūkėj..., o didysis kunigaikštis ją rėdė, ..., vienok nei
vienas, nei antras nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto žinios, nesgi
turėjo kelti sueimą ir tenai ... teirautis apie didžiuosius ūkės reikalus
visuotinai su svietu, ...“ (vietos gyventojais [vyrais], - JGP). Sueimavojo tokiu būdu: ... tėvūnai suvadino
senuosius savo apygardos į kokią noris pavietę lauko ar girios, kas vadinos
vyrus į kuopą kelti. Suėjus tenai ..., susėdo po ąžuolais ir tris dienas tenai
rymojo, nė vienas nė žodžio nepratardamas, idant padūmoję tekalbėtų ir ką
norint išmintingai galėtų pasakyti, nuo ko toksai teiravimos vadinos ūkės dūma,
arba roda, ...; ketvirtąją dieną tepradėjo teirautis apie savo apygardos ir
visuomenės ūkės reikalus (čia S.D. rašo apie vadinamuosius seimelius pavietėse,
JGP). Ryžęsi tenai ant ko norint, tad paskui leido visų išmintinguosius į
visuomenį sueimą (kunigaikštijos Seimą, JGP) ... , į kurią susirinkę tokiu pat
būdu sueimavojo...: pirma tylėjo, paskui bylojo ir teiravos. Kokius tenai
parėdymus įstatė, tų visi turėjo klausyti. Tuose sueimuose visą parėdką vedė
kunigai (kunigaikščiai, JGP), kurių tenai valdžia buvo didelė, nesgi, su lazda
jam mosterėjus, visi nutilo. Paskesniuose laikuose marčelgos tuo rūpinos. Tokie
sueimai yra jau žinomi baltoj senovėj, ką patys žodžiai lietuviški stigavoja -
kuopa ir sueimas, nesgi paeina nuo žodžių su ir eimi, kuopa nuo kopti“.
Atkreipkime
dėmesį:
1) nei vyriausiasis žynys, nei didysis kunigaikštis
„nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto žinios“, t.y be Seimo nutarimo;
2) jau LDK laikais buvo daugelio pakopų savivalda
(pradedant nuo apačios,- gyventojų [vyrų] dešimtinės su jų atstovais; valsčiai
(pagastai) su vyresniuoju vaitu, bendraujančiu su gyventojais per dešimtininkus,
pavietės su vyresniuoju tėvūnu (gudiškai storasta) ir savo seimeliu.
Savivalda caro laikais
Būdingą caro laikų valsčiaus
savivaldybių gyvenimo vaizdelį yra aprašęs prelatas Mykolas Krupavičius knygoje
„Atsiminimai“, kurią išleido „Lietuviškos knygos klubas“ ir atspausdino „Draugo“
spaustuvė 1972 m. Čikagoje. Valsčius atitinka dabartinę seniūniją. Vaizdelis
toks smagus, kad pateikiu čia ištrauką iš knygos 53 – 54 puslapių (daugtaškiais
pažymėti praleistieji nesvarbūs tekstai). Tai vyko prieš I-ąjį pasaulinį karą.
„Jevaravo valsčius rinko viršaitį, anų laikų terminu –
vaitą (dabartiniu terminu – seniūną, JGP). Vaito rinkimai – didelis valsčiaus
įvykis. ... Mūsų Jevaravo valsčiuje daugiausia vilčių būti išrinktam turėjo
Juozas Oželis. Jaunystėje jis buvo jonvaikių vadas.... Subrendęs Oželis buvo
geras ir malonus žmogus, tik mėgo išgerti. Išrinktą Oželį administracija vengė
patvirtinti. Valsčius kelis kartus iš eilės visais balsais jį išrinkdavo. Po
tokio tampymo į valsčiaus sueigą, kuri bene šeštą kartą iš eilės buvo skirta
valsčiaus viršaičiui rinkti, Suvalkų gubernatorius atsiuntė savo ypatingų
reikalų valdininką Zacharovą, kuris buvo neaukšto ūgio, stambiais a la Wilhelm,
ūsais, iškalbus ir prieinamas rusas....
Sueiga buvo labai skaitlinga, kaip retai kada. Atrodo,
kad visi turį balsą buvo susirinkę. Buvo sukviesta apie 15 policininkų, net iš
Marijampolės. Pavartotos visos priemonės Oželiui neišrinkti. Pvz., buvo liepta
visiems rinkėjams sueiti į dešinę pusę, ir kas nori Oželio, tepereina į kairę
pusę. Policija perėjimą trukdė jėga, bet minia, nustūmusi policiją, vis dėlto
atsidūrė kairėj pusėj. Zacharovas, nepatenkintas rinkimų rezultatais, liepė
pakelti rankas – kas už Oželį. Rankos pakildavo vieningai. Balsus skaitė keli,
tarp jų ir aš (Mykolas Krupavičius). Aš suskaitydavau 200 , o kiti du tik 30 –
50. Buvo paskelbiamas mažiausias skaičius. Žmonėms suktybė buvo aiški. Iš
vietos buvo šaukiama įvairiais, net Zacharovą įžeidžiančiais, žodžiais.
Zacharovas ėmėsi dar vienos gudrybės. Į valsčiaus raštininko butą jis liepė
pakviesti apie 10 įtakingiausių ūkininkų. Prie gausiai degtine apstatyto stalo
Zacharovas pradėjo įtikinėti, kad Oželio rinkti negalima. Pastarieji degtinę
gėrė be pasigailėjimo, bet Zacharovo argumentacijai nepasidavė. Ūkininkų argumentacija
trumpa ir įtikinanti „Caras teisę
valsčiaus viršaičius laisvai rinkti suteikė mums, bet ne apskrities
viršininkams, ne jų pasiuntiniams ir ne gubernatoriams. Ką išrenkam,
valdininkai, kuriems mes sudedame algas, turi patvirtinti“. Pasikalbėjimai
prieidavo prie aiškių konfliktų.
Įtakingųjų tarpe buvo vienas ūkininkas nuo Igliaukos
Šmukštys, iškalbus, darė inteligento įspūdį, bet jis nė pradžios mokyklos
nebuvo baigęs. Apie save kalbėdavo, kad jis baigęs „versitetą su veršiukais“.
Esąs geriausias patriotas, nes tik lietuviškai kalbąs. Taigi, tas Šmukštys, karštesnio pasikalbėjimo su
Zacharovu metu, tėškė jam į ausį taip, kad tas su visais blizgučiais atsidūrė
po raštininko lova. Po tokių Šmukščio argumentų ūkininkai smuko pro duris, šūktelėdami
rinkikams: „Oželis išrinktas. Vyrai namo“. Kieme, kur vyko rinkimai pasiliko
tik policininkai. Toks tada buvo lietuvis ūkininkas suvalkietis, kuris žinojo
savo teises ir mokėjo jas ginti net su kumščiu. Įdomu, kad Oželis po tokių
rinkimų vis dėlto buvo patvirtintas.
Įtakingiausiems ūkininkams buvo iškelta byla....Matyt, byla buvo numarinta, nes
įtakingiausi ūkininkai išsislapstė po užsienius“.
Atkreipkime
dėmesį:
1)
jau caro laikais viršaitį rinkdavo valsčiaus gyventojų atstovai („lietuvis ūkininkas suvalkietis ... žinojo
savo teises ir mokėjo jas ginti net su kumščiu“);
2)
valsčiaus valdininkams „sudėdavo algas“ ūkininkai, t.y. valsčius buvo ūkiškai
savarankiškas, nepriklausomas finansiškai iš aukščiau (kaip dabar seniūnija).
Savivalda tarpukaryje
Kaip buvo steigiamas 1920 metais
Antalieptės valsčius įdomiai aprašė Jonas Juodvalkis
atsiminimų knygoje „Mano dienos“, Čikaga, 1973. Citata iš 52-o puslapio:
"Nuoširdusis
patriotas kleb. Stasys Stakelė, veiklesnieji ūkininkai V.K. ir J. P., taip pat
Puodžius Stasys, Šeštakauskas Petras (vėliau kariuomenės majorai), dar keletas
aktyvesnių vyrų, paragino gyventojus išrinkti ir atsiųsti kaimų atstovus.
Rinktieji atstovai išrinko valsčiaus tarybą, kuri iš savo tarpo išsirinko
penkių asmenų komitetą-valsčiaus valdybą.
Matome ir čia
savivaldos pakopas: kaimų gyventojai renka savo atstovus, pastarieji renka
valsčiaus tarybą, o ši - valsčiaus valdybą su jos pirmininku priešakyje. Taigi,
prieš 95 metus jau buvo įsteigtas Antalieptės valsčius (ūkiškai savarankiška
savivaldos grandis)! Valsčiui dabar atitiktų seniūnija (tačiau dabar ji be
ūkiško savarankiškumo!). J.Juodvalkis nemini tuometinių apskričių. Tačiau mes
patys žinome, kad buvo Zarasų apskritis, apytiksliai atitinkanti dabartinį
Zarasų rajoną. Teksto trumpinimo sumetimais nenagrinėkime valsčiaus ryšių su
apskritimi. Tačiau reikia pabrėžti, kad tarpukaryje buvo du savivaldos
lygmenys: ūkiškai savarankiškas lygmuo valsčius ir aukštesnis - apskritis
(senąja terminologija - pavietas).
Savivalda dabar
Deja, sovietmečiu nebeliko
valsčių, bet jų teritorijose buvo įprasta suformuoti apylinkes (su jų tarybos
pirmininku ir kitomis ideologinėmis struktūromis). Atkūrus Lietuvoje
nepriklausomybę buvo tikimasi atkurti ir valsčių sistemą (apylinkių vietovėse).
Atsikūrė valsčių (apylinkių) tarybos, buvo net viršaičių pareigybė. Deja,
pradedant 1994 metais Seimas įstatymiškai panaikino žemutinę ūkiškai
savarankišką savivaldos grandį, sukurdamas didesnes rajono lygio savivaldybes.
Šis sprendimas ženkliai atitolino vietos
bendruomenes ne tik nuo reikalų, sprendžiant savo gyvenvietės problemas, bet
apskritai nuo dalyvavimo valdant savo rajoną, o taip pat nuo valstybės valdymo
problemų. Tuo buvo pažeistas konstitucijos 2-asis straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta.
Suverenitetas priklauso Tautai“. Panašu, kad Seimo dauguma tarsi bijo
eilinių šalies gyventojų ir vengia priimti įstatymus, atkuriančius ūkiškai
savarankišką žemutinę savivaldos grandį.
Žmonės mato, kad
praktiškai niekas nebepriklauso nuo jų valios: nei seniūnijoje, nei rajone, nei
valstybėje. Todėl pradėjo masiškai nebeiti į rinkimus. Seimo dauguma, matydama
žmonių aktyvumo mažėjimą rinkimų metu, prieš 5 metus pakišo rinkėjams
„saldainiuką“,- Vietos savivaldos įstatyme įteisino seniūnaitijų teritorijas ir
seniūnaičio visuomeninę pareigybę. Deja, seniūnaitis yra tiktai žmonių
atstovavimo regimybė, apsimetimas, kadangi įstatymo 33 straipsnyje nėra
nustatyta, kiek procentų gyventojų turi ateiti, kad seniūnaitis būtų išrinktas.
Teoriškai jį gali išrinkti ir vienas atėjęs žmogus!?
Dabar pakištas
kitas „saldainiukas“ patikliems rinkėjams – tiesioginiai mero rinkimai. Tai
įneša šiek tiek daugiau demokratijos negu buvo per ankstesnius savivaldos
tarybų rinkimus. Deja, tas atstovavimas nėra pilnutinis. Rinkėjų valioje yra
išrinkti merą, bet atšaukti jo rinkėjai nebegali.
Kokias išvadas apie šios dienos
savivaldos bruožus galime padaryti? Kuo jie skiriasi nuo seniau Lietuvoje
buvusios savivaldos?
- Yra sunaikinta ūkiškai savarankiška žemutinė savivaldos grandis (valsčiai - teritoriniai administraciniai vienetai). Valsčiui atitinkanti seniūnija nėra ūkiškai savarankiška.
2.
Seniūnaičiai, renkami pagal Vietos savivaldos įstatymą,
nepajėgūs deramai atstovauti , gyventojų. Net LDK laikais gyventojų
atstovavimas buvo geresnis: dešimtininkai atstovavo gyventojus pagaste
(valsčiuje).
3.
Dabartinė seniūnaičių sueiga, papildyta bendruomeninių
organizacijų pirmininkais, vadinamoji seniūnijos taryba, neatstovauja visų
seniūnijos gyventojų, nes tiek seniūnaičius, tiek ir bendruomeninių
organizacijų pirmininkus renka tik nedidelė seniūnijos gyventojų dalis.
Tarpukaryje kaimų gyventojai rinko savo atstovus, šie rinko valsčiaus tarybą, o
pastaroji- valdybą.
4.
Dabartinės savivaldybės tarybos nariai, išrenkami pagal
partinius sąrašus, neatstovauja savivaldybės teritorijos gyventojų, bet tik
savo partinius/ grupinius interesus.
Klausimai, kylantys po visų įžvalgų
ir išvadų:
- ar Seimas 1994- 1995 metais nepadarė klaidos, sunaikindamas ūkiškai savarankišką žemutinę savivaldos grandį? Matomai seimūnai tris dienas nerymojo, „nė vienas nė žodžio nepratardamas, idant padūmoję tekalbėtų ir ką norint išmintingai galėtų pasakyti“?
- o kokia turėtų būti savivalda Lietuvoje?
Apie tai parašysime kitame
straipsnyje.
Jonas Gediminas Punys, techn.m.dr.
Antalieptės gyventojas
.svg.png)
