Tikėjimas bankais

Prieš 4 metus:

2010-03-25 09:54 Alfa.lt

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas Seimo nariams patvirtino, kad yra bendras bankų sutarimas neiškelti įsiskolinusių gyventojų iš paskutinio jų būsto. Bent jau šiandien komerciniai bankai deklaruoja nemetantys žmonių į gatvę, o paliekantys laiko ir vilties atsitiesti. Toks jų žingsnis – sveikintinas. Tikėkimės, komerciniai bankai nepakeis savo spendimo, bent jau iki to laiko, kol Seimas priims atitinkamą civilinio proceso kodekso pataisą.

Tiesa, dėl bankų geranoriškumo iš gyventojų tenka išgirsti ir visai kitokių istorijų, nei jas pateikia patys bankininkai. Todėl tikiuosi, kad Seimui užteks ryžto skolos atidėjimo praktiką įtvirtinti įstatymu ir užkirsti kelią ankstyvoms varžytinėms ateityje. Kartu su kolegomis jau senokai esame parengę pataisą. Atrodo, būtinos procedūros Seime jau artėja į pabaigą ir netrukus bus pateikta Seimo nariams balsuoti.

Numatėme, jog dvejus metus žmonės negali būti už skolas išvaryti į gatvę, jeigu tai paskutinis ir vienintelis jų būstas. Tiesiog reikia visuomenės lūkesčius įtvirtinti teisės aktu ir taip išvengti socialinių sproginėjimų ateityje.

Šalyje vis dar sparčiai augant nedarbui, sunku tikėtis, kad blogų paskolų portfelis stabilizuosis ar juo labiau ims mažėti. Taigi žmonių, neišgalinčių grąžinti būsto paskolų ir mokėti palūkanų, tik daugės. Blogiausia, jog net ir antstolių parduotas turtas daugeliu atveju būna gerokai nuvertėjęs, tad žmogus ne tik praranda pastogę, bet ir toliau lieka skolingas bankui.

Žinant, kad Lietuvoje nėra asmeninio bankroto, įstatymas, numatantis skolos atidėjimą, – tiesiog būtinas. Beje, kartu su kolegomis ruošdami pataisą, įtraukėme ir dar vieną punktą, kuriuo būtų labiau apsaugoti ir už komunalines paslaugas neišgalintys susimokėti bei kitokių įsiskolinimų turintys gyventojai. Jeigu šiandien antstoliai gali kėsintis į vienintelį šeimos turtą jau už septynis tūkstančius litų skolos, tai priėmus įstatymą kartelė pakiltų iki penkiolikos tūkstančių litų. Visi, kurie sulaukė šildymo sąskaitų, didesnių už pajamas, sutiks, kad tokia pataisa – ne populizmas, o vienintelė galimybė bent kiek apsaugoti žmones. O juk pavyzdžių, kai 800 litų pensiją gaunanti močiutė gavo tokią pat sąskaitą ir iš šilumos tinklų, apstu.

Žinoma, atidėjimai nesprendžia problemų iš esmės, tačiau tai bent jau palieka galimybę žmogui atsitiesti. Neabejoju, jog per dvejus metus Lietuvoje įvyks pokyčių teigiama linkme, ir dauguma skolininkų vėl galės vykdyti savo įsipareigojimus. Priešingu atveju – jeigu neužkirsime kelio varžytinių bumui, neišvengsime ir ilgalaikių skaudžių socialinių padarinių. O tai turėtų kur kas didesnį neigiamą efektą tiek valstybės, tiek atskirų žmonių likimams.