Drakonas Lietuvos kariuomenėj

Kodėl?

Charakteringiausias šiuo metu paplitęs drakono įvaizdis – roplys, dažniausiai turintis vieną arba kelias galvas, galintis alsuoti ir spjaudytis ugnimi. Šiam įvaizdžiui formuotis turbūt daugiausiai įtakos turėjo Viduramžiais paplitęs Šv. Jurgio mitas, vaizduotas kronikose, religiniuose paveiksluose. Anot mito, Šv. Jurgis nugalėjęs drakonu (slibinu), pasivertusį Šėtoną.

Centrinėje ir Rytų Azijoje, priešingai nei Vakaruose, drakonas nelaikytas pikta lemiančiu padaru. Priešingai, jis laikytas taurumo, jėgos ir išminties simboliu. Tad vaizduojamas dažniausiai kaip viengalvis roplys, panašia į krokodilo burna, nuo kurios nutįsę ūsai. Daugumoje paveikslų drakonai vaizduojami susirangę į spiralę, su mažyčiais sparnais arba visai be jų. Galūnės (kojos ar rankos) išaugusios šonuose. Niekada nevaizduojami stovintys ar vaikštantys žeme drakonai. Dar ir šiandien drakonas laikomas stiprybės, vienybės ir jėgos ženklu. Drakonas taip pat laikytas Kinijos imperatoriaus ženklu.

Kareiviai dragūnai atsirado XVI a. Maršalas de Brisakas Pjemonto apsiausties metu (1550–1560 m.) pasodino ant arklių rinktinius pėstininkus ir jų būrius pavadino dragūnais. Šis dalinys buvo skirtas greitiems antpuoliams, atjoję jie kaudavosi pėsti.

Pagal vienas hipotezes žodis dragūnas atsirado iš žodžio dragon 'trumpa muškieta'*. Tais laikais patrankos ir šautuvai neretai buvo vadinami gyvūnų vardais, jie būdavo vaizduojami ir ant pačių ginklų. Kitas aiškinimas teigia, kad dragūnus pavadino pagal jų dalinių naudotas ilgas vėliavas, kurios vaizduodavo drakonus. Įtikinamiausią versiją savo knygoje „Dragūnų istorija“ (Histoire des dragons) pateikė kapitonas Šopenas. Pasak jo, drakonu Anglijos karalius Henrikas I XII a. praminė prancūzų karo vadą Gijomą de Gomjekūrą (Guillaume de Gomiécourt), o šis net savo sūnui davė Drakono vardą. Raulis Dragonas de Gomjekūras (Raoul Dragon de Gomiécourt) ir buvo vadas to „pėsčiosios kavalerijos“ pulko, kuris kėlė siaubą priešui. Jo vardu buvo pradėti vadinti ir visi jo kavaleristai.

* Etymology

French mousquet, itself from Italian moschetto, diminutive of mosca ‎(“fly”).

Silpnai.

XIII amžiuj jau minimas muškietos pavadinimas tikriausiai mūsų kilmės.

Mušk.

Salaspilio mūšį batalinėje poemoje Carolomachia („Karolių mūšis“, aliuzija į tai, kad abiejų karvedžių vardai buvo Karoliai) 1606 m. aprašė Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitas Laurencijus Bojeris (Boyer). Lotyniškame poemos tekste yra vienas ankstesniųjų lietuviškų žodžių paminėjimų, būtent, lietuviai puldami šaukė „muški!“. Švedų kilmės poemos autorius pastebi, kad iš šio žodžio galėjęs kilti ginklo pavadinimas muškieta.