Alandai

Alandai (šved. Åland, suom. Ahvenanmaa) – Suomijai priklausančios salos Baltijos jūroje ties Botnijos įlanka, tarp Turku ir Stokholmo. Iš viso apie 6500 salų (gyvenamų – apie 80), kurių bendras plotas – 1527 km²; gyventojų – 27 700 (2009), daugumą sudaro švedai. Salos sudaro autonominį Suomijos lenį. Salas nuo Švedijos skirianti Baltijos jūros dalis dar vadinama Alandų jūra.

Didžiausios salos – Alandas, Lemlandas, Ekerė (Eckerö), Fėglė (Föglö), dauguma uolėtos, sudarytos iš granito. Administracinis centras – Marianhamina.

Salos apgyvendintos jau bronzos ir geležies amžiais, pirmajame tūkstantmetyje čia gyveno šiaurės germanai, XI–XII amžių sandūroje atsikraustė švedai. Nuo tada priklausė Švedijai kaip Suomijos (Osterlando) dalis ir buvo traktuojamos kaip atskira istorinė provincija.

Švedijai pralaimėjus 1808–1809 m. karą su Rusijos imperija, Alandų salos ir Suomija atiteko Rusijai. Nuo 1917 m. – nepriklausomos Suomijos dalis, greitai kilo atskyrimo nuo Suomijos idėjos (Alandų klausimas) ir 1922 m. pripažinta savivalda ir atskiras parlamentas. Buvo traktuojama kaip provincija ir regionas kartu.

Nuo 1957 m. – Šiaurės Tarybos narė, nuo 1984 m. turi atstovą Šiaurės Ministrų Taryboje.

Salų ekonomikoje labiausiai dominuoja laivyba, prekyba ir turizmas. Laivyba sudaro net 40 % visos Alandų ekonomikos. Daugelis laivybos kompanijų yra mažos ir jose dirba apie 10 darbuotojų. Maisto pramonėje yra svarbi vietinė žvejyba ir ūkinė veikla.

2004 m. salos nedarbo lygis siekė 1,8 %. Remiantis 2006 m. Eurostat duomenimis Alandai buvo 20 Europos Sąjungos regionas pagal turtingumą iš 268 regionų.^[1] Salose itin paplitęs atsiskaitymas Švedijos kronomis.