Pasąmonė

Važiuodamas šiandien ežerėlin, kuris Dvarčionyse, sustojau prie „Iki" Saulėtekio alėjoj vandens butelio.

Ateinu su juo rankoj, o kasoj - bene 7 pirkėjų eilė.

Suskaičiavau monetas šortų kišenėj - per mažai.

- Per mažai, - sakau už manęs eilėn atsistojusiems dviems jaunikaičiams, - einu kito butelio (tingiu automobilin eit pinigų).

Grįžtu su pigesniu vandeniu, prieinu prie tų jaunikaičių, pralenkęs keletą pailgėjusioj eilėj stovinčių, ir sakau:

- Prieš jus stovėjau.

- Stovėjot, - atsako.

Bet į priekį nepraleidžia.

Gūžtelėjau, stoviu jiems iš paskos.

Kasininkė pradėjo jų gausius pirkinius skenuot.

- Bene iš Gedimino technikos universiteto būsit? - klausiu jaunikaičių.

- Taip, - atsako.

- Jei susitiksim egzaminų metu, nekeršysiu sąmoningai už tai, kad mano vieton eilėje nepraleidot, - pažadu, - betgi už pasąmonę garantuot negaliu.

Ta pasąmonė...

Kai pats buvau studentu...

Ten, Pitery,

 

rūkau sau koridoriuj per pertrauką tarp paskaitų ir pajuntu žvilgsnį.

Atsisuku - mano dėstytojas į mane žiūri, po to aukščiau pasižiūri.

Apsisuku - o ten lentelė ant sienos, „Rūkyti draudžiama".

Gesinu cigaretę šiukšlių dėžėj su gausybe nuorūkų, einu auditorijon ir sėdu savo vieton pirmoj eilėj.

Ateina dėstytojas ir porą sykių išmatuoja rašomosios lentos (jos ten didelės buvo, geros) ilgį žingsniais.

Trečiuoju ir sekančiais matavimais tokį tekstą sako auditorijai:

- Amerikoj yra toks reklamos būdas - kas 24-tą kadrą kino juostoj kadru iš kokio reklaminio filmuko keičia. Sąmonė jo „nepagauna", bet pasąmonė „pastebi". Tai ir aš sąmoningai nesistengsiu ką nors „sukirst" per egzaminą, betgi už pasąmonę garantuot negaliu, - užbaigia antrosios paskaitos dalies įžangą vis į mane pažvilgčiodamas.

Ir nusijuokis garsiai:

- Ha ha ha ha ha!

Pasiruošiau egzaminui atsakančiai.

Egzaminas.

Teorinius klausimus greit pasirašiau, vargstu su vienu uždaviniu.

Valandą vargstu, dvi vargstu, tris.

Laikas bėga, lieku paskutinis neišegzaminuotas, einu atsakinėt.

Teoriją gerai „atsišaudžiau" (tada egzaminuotojai klausinėdavo), kitus uždavinėlius irgi.

- O kaigi šitas uždavinys? - klausia.

- A, šitas - na va, šit ką padariau, dar tą bei aną, bet nebaigiau, - mykiu.

- Jaunuoli! - sako man dėstytojas - Jei būtumėt įdėmiai klausęsis manęs per paskaitas, žinotumėt, kad  jau antrą šimtą metų niekam šito uždavinio išspręst nepavyksta.

Ir nusijuokė:

- Ha ha ha ha ha!

- Ha ha!

Ir parašė man 4.

Penkiabalėj sistemoj.

Keisčiausia, kad nei tada ant jo pykau, nei dabar pykstu.

Smagus toks buvo, tas dėstytojas.