Natanas IšMinTingasis

Tingas.

Na, gal ir aptingo vėliau Tingo išminčiai...

Teatro „Utopia“ inicijuotas ir kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru sukurtas spektaklis „Natanas Išmintingasis“ pagal G. E. Lessingo dramą nukelia į XII amžiaus pabaigą, trečiojo kryžiaus žygio laikų Jeruzalę: vietą, kuri tapo didžiųjų Vakarų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – karo lauku. Čia rutuliojasi sudėtinga žmogiškų jausmų ir santykių intriga, kurioje persipina trijų skirtingų tikėjimų pagrindinių veikėjų likimai: išmintingojo žydo Natano, karžygio-valdovo sultono Saladino, jaunojo riterio-tamplieriaus*. Subtilių peripetijų kupina istorija apie meilę, pasitikėjimą, identiteto krizę, tikėjimo dogmatizmą ir žmogiškumo paieškas vystosi religinių karų fone.

Taip „Natano Išmintingojo“ XII amžiaus praeitis tampa XXI amžiaus pradžios Europos dabartimi.

.....

„Natanas Išmintingasis“ – Apšvietos epochos (XVIII a.) idėjų drama, išaukštinanti žmogaus protą ir galią tobulinti pasaulį, mėginanti įtikinti, jog protu ir išmintimi galime sujungti, sutaikyti didžiausias priešybes ir skirtybes, netgi religines, ir priminti žmonėms paprastą, bet neretai pamirštamą humanistinę mintį: žmogus žmogui juk pirmiausia žmogus, o tik paskui – drabužis, išvaizda, tikėjimo arba tautos atstovas. „Natanas Išmintingasis“ – tai spektaklis-utopija, siūlantis pamąstyti apie žmogų ir pasaulį.

Kodėl dabar prisiminiau šį žydą?

Ogi štai kodėl:

Gintaras Varnas, pradėjęs Šėpos teatru, o dabar statantis „Getą" ir „Nataną Išmintingąjį", dabar štai ką rašo (ir jį „sisteminė" žiniasklaida „spausdina" (!!!):

Gintaras Varnas. Lietuvą valdo klerkai ir vidutinybės

Klerkų ir vidutinybių valdoma valstybė – taip pavadinčiau Lietuvą šiandien, praėjus trisdešimčiai metų nuo atkurtos Nepriklausomybės. Šiaip jau nerašau į socialinius tinklus, bet šiandiena perpildė labai jau talpią mano kantrybės taurę. Juolab neseniai perskaičiau vieno garbaus ir gerbiamo Lietuvos žmogaus priekaištą inteligentijai, kad ji kalta, jog per mažai viešai kalba. Gal ir tiesa. Per mažai.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremonija prezidentūroje, vykstanti kasmet prieš Vasario 16-ąją, kur Nacionalines premijas praėjusių metų geriausiems menininkams teikia valstybės prezidentas. Iškilminga, pakilu, svarbu. Lietuvos menininkui tai aukščiausias šalies apdovanojimas, ko gero tolygus Japonų titului, kurį gauna kai kurie geriausi menininkai, ir kuris vadinasi „Nacionalinė vertybė“.

Bet grįžkime į prezidentūros Baltąją salę šiandien, 2020.02.13, 15 val. Atėjau pasveikinti savo mylimos aktorės Viktorijos Kuodytės. Prasidėjus ceremonijai (beje, gana nuobodžiai ir aiškiai stokojančiai bent jau kokios režisūros) gaunu Viktorijos žinutę: „Manęs neįleidžia, nesu sąrašuose, net ID kortelė nepadėjo. Kažkaip negera dūšioj, išeinu.“

Pirma mintis – negali to būti. Pasirodo – gali. Ceremonija toliau tęsiasi, laimingi laureatai laimingai fotografuojasi su laimingu prezidentu, sako kalbas, dėkoja tam ir anam, kitas, dar kitas, dar kitas, laukiu, kol bus paskelbta Viktorijos pavardė – ir ką jūs manot – jos nėra. Ne tik sąrašuose, kurie atiduoti Nuuuuuuuostabiai – daug nuostabesnei prezidentūros apsaugai nei bet kokiam oro uoste – bet net ir renginio scenarijuje Viktorijos NĖRA!

Galvoju – kaip, kodėl? Negi ji negavo Nac. premijos? O scenoje prie mikrofono jau kalbą sako kultūros ministras, džiaugiasi menininkų pasiekimais, po jo prie to paties mikrofono dvaaaasingiausią kalbą (beje, primenančią dvaaasingo parapijos kunigėlio pamokslą) pasako Nacionalinių kultūros ir meno premijų iiiiiilgametė pirmininkė prof. Viktorija Daujotytė.

Jos prakalbos visa baigiamoji dalis apie Viktorijos vaidinamą „Bado meistrą“ (rež. E. Nekrošius). Bet – niekas iš tų kalbėtojų kažkodėl nepastebi vienos smulkmenos – o juk vienos laureatės, kuriai reikėjo įteikt premiją – nėra. Maža to, ji net nebuvo paminėta. Na, galvoju, gal čia bus koks siurprizas? Bet renginys baigiasi keliomis choro atliekamomis dainomis ir – visų ilgai laukta minutė – fotosesija su prezidentu, be jo, vėl su juo ir vėl be jo. Įvairios konfigūracijos. Visi laimingi fotkinasi. Istorijai.

Galvoju. O juk visų tų prakalbų (prezidento, kultūros ministro ir Nac. premijų komiteto pirmininkės) bendras vardiklis buvo vienas – AŠ – koks AŠ svarbus – kokią gražią/ dvasingą kalbą pasakiau, kokius palyginimus/ metaforas įpyniau, kaip jautriai užriečiau ir t.t. Tik... vieną žmogų pamiršau. Na, kur čia atsiminsi – juk TIESIOGINIS ETERIS! Viskas turi būti sklandu ir GRAŽU. Be to, suskaičiuoti iki šešių ar septynių – nelengva. Labai jau jų daug, tų menininkų. O ir nėra kada galvot apie juos. Reikia galvot, kokį įspūdį padarysiu. Prieš kameras. Visai Lietuvai. Turi būti GRAŽU. Na, dėl to grožio – buvo, tiesą sakant, šiaip sau. Dar blogiau, viskame jautėsi nejaukuma – netikruma.

Galvoju vėl – o kas būtų, jei tie NUOSTABIEJI apsauginiai per klaidą ar iš paprasto žmogiškumo būtų Viktoriją praleidę į ta svajonių šalį – Prezidentūrą? Ji būtų buvusi salėje, bet jos pavardė nebūtų nuskambėjusi, kas tada? O būtent taip ir būtų nutikę. Nes scenarijuje jos NEBUVO. Sąrašuose nebuvo. Gal ir geriau, kad neįleido.

Prieinu prie Kultūros ministerijos klerkės, kuri sudarinėjo sąrašus – kodėl, kur? Iš jos atsako supratau, kad ne ji viena tuos sąrašus tvirtino, o ir DAR KAŽKAS. (Beje, nepasakė, kas. Aišku, tipiška klerko baimė prieš aukštesnį klerką.) Suprantu iškart – prezidentūros klerkai irgi pasistengė. Nesu jau toks naivus, ir susiprotėt, kuris klerkas – nesunku. Kultūros klerkas (atsiprašau – klerkė).

Visi pasipiktinę. Visi prie vynelio ir keliolikos mažyčių (bet skanių) sumuštinukų giliai pasipiktinę. Tik apie tai ir kalba. Bet Viktorijos nėra. Sakę prakalbas prelegentai pasimetę, bet manau, ne dėl to, kad jie nepastebėjo, jog trūksta vienos laureatės, bet dėl to, kad sugadintas turėjęs būti TOOOKS gražus renginys, kur jie paruošė TOOOOKIAS gražias kalbas.

Vėliau visi atsiprašinėjo, viešai, pilni portalai atsiprašymų apie „administracinę klaidą“, pažadų, kad prezidentas asmeniškai pakvies Viktoriją ir įteiks tą Nac. premiją. (Lyg vaikui, kuris svajoja apie Paryžiaus disneilendą, galų gale pažadama.) Ir viskas per patarėjus. Tik kultūros ministras pats nuvažiavo į Jaunimo teatrą, kur tuo metu Viktorija vaidino ir atsiprašė. Pagarba jam.

Bet tačiau. Atsiprašinėk neatsiprašinėjęs, bet žmogui šventę sugadinot, mieli klerkai. Ir tos šventės jau nebebus. Galvoju. Kokia ta šalis, kurią per 30 metų sukūrėm. Žmogaus nebepastebim. Jei jo nėra sąraše, tai jo ir nereikia. Svarbu pasidžiaugt savimi savo poste ir GRAŽIAI pašnekėt prieš kameras, kad liaudis per teliką pamatytų, pasidžiaugtų, pasigėrėtų valdžios vyrų bei moterų grožiu ir protu (tiesa, dar dvaaaasingumu, tai būtina). Liūdna. Ne, jau ne tik liūdna, bet ir bjauriai pikta. Ir ne tik dėl šio klerkų spjūvio į Viktoriją.

Tokių spjūvių pilna. Ministras pirmininkas ciniškai šypsosi ir mužikiškai juokauja visais gyvenimo klausimais. O ko jam nejuokauti – keliukas išasfaltuotas, žmonelė įtaisyta, Narkevičius (šedevras, vertas psichodramos) išsaugotas, – ką noriu, tą darau, aš čia Viršinykas. Na, buvo vasarą susinervinęs, kai prezidentūros negavo – isterikavo kaip paauglė. Nestabili hormonų audrų draskoma paauglė. Grasino, grasino, lyg jo kas labai bijotų. Gal pats suprato, kad perlenkė, gal „piarščikai“ ką patarė, bet dabar įjungė kitą motoriuką – nepaknisit. Labai kažką man primena. Ogi taip – sovietinius partinius bosus – „vsio dozvoleno“ (viskas leistina).

Ką tik įvykusiame teismo posėdyje dėl Punios šilo rezervato plėtimo sustabdymo sužinojome dar vieną įdomų faktelį – liudytojas buvęs Aplinkos ministras Kęstutis Navickas paliudijo, kad 2018 rudenį dėl rezervato plėtros mūsų nuostabusis Ministras Pirminykas, labai norėjęs tapti prezidentu, bet tačiau deja gaila užuojauta juo netapęs, jam, tuometiniam aplinkos ministrui, pasakė: „Nebus to rezervato, nebus.“

O kadangi K. Navickas ir buvo to rezervato plėtimo iniciatorius, tai jį netrukus, po kokio mėnesiuko, ir atleido. Ir ministru padarė kitą Kęstutį – Mažeiką. Kuris paklusnus partinis klerkas. Ką jam liepia, tą jis ir daro. Ir padarė. Tik, kadangi to protelio nėra daug, tai visai nelaiku. Ogi liepos 12, naujojo prezidento inauguracijos dieną ėmė vaikinas ir išleido pavedimą ar potvarkį stabdyti jau beveik baigtą Punios šilo rezervato plėtimo procedūrą. O ką – aš ministras, aš viską galiu.

Beje, didžiai gerbiamas prezidente, juk žadėjote, kad paliksite Lietuvą žalesnę, nei ji yra, juk žadėjote, kad „Prižadu, Punios šilo mes jiems neatiduosime“. O kur veiksmai? Ką, užteks tik pažadų ? Nebenorit pastebėt kaip Viktorijos? Negi jūsų žodžiai tokie pat tušti kaip Karbauskio? Nenuvilkit...

Manau, viena Jūsų funkcijų šiame laikiname poste yra rodyti nevisai išprususiai tautai tam tikrą kelią – kovos už teisybę kelią, būti tam tikru vedliu, bet ne paskui kažką slenkančiu ir stenančiu dalyku. Na, nesupykit, jei menininkas drįsta Jums patarinėti ar juolab mokyti. O šiaip – kodėl ne – pykit, jei pykstasi, man tas pat. Mes galim pyktis, man svarbu suvokti, ar Jūsų žodžiu galiu pasitikėt. Kol kas turiu abejonių.

Vienoje dramoje yra tokia frazė, kurią ką tik prisiminiau: „Šita šalis žlunga“. Ko gero, nors visai nesinorėtų tuo tikėti. Bet, ko gero, taip ir yra. Melas, veidmainystė, manipuliacijos sąvokomis, – juk visu tuo mes gyvenam nuo Valstiečių – „žaliųjų“ atėjimo į valdžią. Na, pirmiausia, jau pačiam pavadinime yra apverstos sąvokos. Su žaliųjų judėjimu ta chebrytė turi tiek bendro, kiek Putinas su demokratija arba Trumpas su protu.

Žalieji, kurių pagrindinė persona – supirkęs ar užgrobęs milžiniškus žemių plotus agrooligarchas, teršiantis Lietuvos gamtą, jos žemę rusiškomis trąšomis! Veidmainis, tas Moljero Tartiufas, manipuliuojantis žodeliais ir intrigėlėmis, suokiantis pasaldintu balseliu apie tėvynės būsimą gerovę, kultūrą (tuoj apsivemsiu), švietimą (jau vimtelėjau po stalu) ir t. t.

O pats valdo iš visų pakampių surinktų vidutinybių gaują, kuri kilnoja rankeles tame seime kaip idiotai. Gal ne kaip. Ne, suprantu, kad demokratija nėra tobula valstybės valdymo forma, bet, deja, geresnės neišrado net genialieji senovės graikų mąstytojai. Esmė, matyt, čia ne sistemos tobulume ar trūkumuose, bet mūsų pačių protuose. Juk mes ir išsirinkom tokius Valstiečius, tokius karbauskius (vėl blogumas pakilo, gal nusivemt?), tokius skvernelius ir kitus tokius. Tai ar mes turim proto? Panašu, kad nedaug. Todėl ir manau, kad ta šalis po truputį žlunga, nes nebėra vilties, kad bent koks teisingumas čia egzistuoja.

Vėl galvoju. Nors pavargau ir nebesinori galvot. Bet juk vis tiek žinau, kad užmigt nebepavyks. Tai lieka – ką? – Galvot.

Lietuviai mėgsta burbėt. Visi mes mėgstame. Buvo toks lietuviškas filmas „Tas prakeiktas nuolankumas“. Filmo nepamenu, bet pavadinimas įstrigo. Man atrodo, tai apibūdina lietuvišką baudžiauninkišką mentalitetą. Senovinį, aišku, bet ar mažai jo dabartyje, mūsų naujovėje?

Mačiau vienintelę išimtį – Sąjūdžio, Atgimimo laiką, kai tas nuolankumas buvo kažkur dingęs. Tai buvo tikrai ne klerkų ir vidutinybių laikas, oi ne – tai buvo herojų epocha, kurią vairavo drąsios asmenybės. Ir tas laikas įkvėpė lietuvius, suteikė jiems pasididžiavimo jausmą, galbūt kiek prislopino ar gal visai išnaikino tą baudžiavinį nuolankumą. Bet argi taip neilgam?

Respublikos piliečiai, kas atsitiko, kad mes po kiek laiko vėl tapome ta nuolankia, dabar jau lietuviškos melo ministerijos vergiška mase. Nesuvokiu to. Kaip mes leidžiamės valdomi ir manipuliuojami tokių „kiaušiukų“ specialistų ar „žaliųjų“ gamtos kilerių? Sąjūdžio laikais rėkdavome sovietams „gėda“. O ar nereiktų tą patį šiandien rėkt sau? Savo ministrams, ministrui pirmininkui, savo klerkams, gal ir prezidentui? O iš tikro, sau patiems, nes kas gi juos išrinko, jei ne mes?

Ar nereiktų pabust dar kartą – po trisdešimties metų, imt ir pasakyt sau – užteks, norim teisingesnės šalies, nenorim gyventi melo ir kreivų veidrodžių karalystėj. Nenorim būti valdomi Valstiečio–Voldemorto. Norim kovot su visu tuo šūdu kaip Haris Poteris. Žinau, vėl koks nors sveiko proto žmogus pasakys – nusišneka ta Varnas, suklaidintas ar ne, nesvarbu, bet – nesveiko proto, o mūsų valdžia sveiko ir ačiū Dievui.

Na, į tai neturiu ką atsakyt, gal jūs ir teisūs, ir jei jums gera gyvent toj melo ir klerkų bei vidutinybių karalystėj, tai pirmyn. (Beje, ponas Karbauskis yra tipiška ir giliai kompleksuota vidutinybė, nes protelio ir išsilavinimo ne per daugiausia, o nori žūt būt įskriet į istoriją. Man jo gaila. Na, būtų gaila, jei jis nebūtų tiek blogio pridaręs. O dabar, turbūt, iš tikro negaila. Ir norisi jo daugiau nebematyt ir negirdėt niekada. Prašau, atsipeikėkit, nebebalsuokit už tą kompleksuotą melagį ir apsimetėlį.)

Jei būčiau optimistas, sakyčiau – viskas bus gerai. Bet kadangi esu linkęs į sveiką pesimizmą ir nebe labai tikiu bendrapiliečių sąmoningumu, protu, tai jaunimui patarčiau – važiuokit, ieškokit, kur galit gyventi geriau. Nes šioje šalyje kol kas nėra išmokta gerbti, mylėti žmogų. Čia žmogaus nepastebi, jei jo nėra sąraše, čia svarbus ne žmogus, o klerko, valdininko pozicija, tariama galia. Nors ji būtų ir kuilių kiaušiukų matavimų lygyje. Nei žmogus, nei tikros idėjos šioj šaly nevertinami. Europoje – taip. Jums bus geriau ten. O mums be jūsų bus daug blogiau čia. Bet spręsti jums. Nenorėčiau gyvent klerkų ir vidutinybių valdomoj šaly.

* O mūsų, lietuvių, ten nėra:)))