„Bankė" VLKK

 

Dabar dažnai pasakoma apie darbą iš namų. 

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto (VLKK) svetainėje, pavadintoje „Konsultacijų bankas“ apie darbą iš namų ne tik užduodamas klausimas ar taisyklingi pasakymai „darbas iš namų“, „dirbti iš namų“, bet ir yra gan įdomus, pasiremiant įstatymu, išaiškinimas.

VLKK svetainėje aiškinama, kad nuotolinis darbas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 50 str. yra toks darbo atlikimo būdas, kai valstybės tarnautojas jam priskirtas funkcijas (lot. functio) [gal norėta parašyti pareigas, užduotis?] ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko nustatyta tvarka atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje kitoje, negu darbovietė yra, vietoje, taip pat ir naudodamas informacines (lot. informatio) technologijas (gr. techne – + gr. logos) [ir vėl gal norėta pasakyti apie priemonių ir būdų visumą žinioms ir duomenims apdoroti?]. Tačiau minimame įstatyme nėra sąvokos ar žodžių junginio „iš namų“, tad LVKK aiškinimo pradžią galime pavadinti „ne prie ko“.

Dažniausiai dirbama namuose, tęsiama tame aiškinime. Šiuo metu daug diskutuojama [įterptas toks prancūziškas svetimžodis discuter < lot. discutere], ar esame pasirengę darbui iš namų, ar dirbti iš namų patogu ir pan., kyla klausimų dėl junginių darbas iš namų, dirbti iš namų taisyklingumo.

Po tokios įžangos VLKK aiškina: pirmoji prielinksnio iš reikšmė – žymėti veiksmą išorės link nuo pasakytos vietos (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“), pvz.: Vėjas pučia iš vakarų; Kad nebūtų iš kelio (toli sukti) aplankyčiau; Iš eglynų staugia vilkas; Stebėti gatvę iš penkto aukšto ir pan. Visuose pavyzdžiuose pateikta krypties nuoroda, bet ne vietos aplinkybė ir todėl VLKK svetainėje pateikiama išvada: „junginiai darbas iš namų, dirbti iš namų taisyklingi“. Taip, žodžių junginiai taisyklingi, bet žodžių prasmė visai kita, nes kai dirbame namuose, tai ir dirbame namuose, o kai išeiname „iš namų“, tada jau nebedirbame.

Kaip minima naujojoje 2020 m. išleistoje Henriko Kulvinsko knygoje „Lietuvių kalbos metmenys. Antžmogiškų savybių vystymas“, – dabartiniai kalbininkai iš tiesų palygesni į kalbos tyrinėtojus, o ne į kalbos puoselėtojus. Jie nesunkiai gali pasakyti iš kur atsirado vienas ar kitas žodis, gali pasakyti kaip dažnai jis vartojamas, kiek ir kokių atmainų jis turi. Jie gali išnagrinėti bet kurį žodį „nuo – iki“, gali išnagrinėti visokius palygius, jiems suprantamus, bet dažnai beprasmius dalykus. Tenka pridėti, kad VLKK kalbininkai gerai išmano kaip nagrinėti pavienius žodžius, bet lietuvių kalbos, o gal ir daugeliui jų gimtosios kalbos jausmo trūksta.

Dar būtų įdomu sužinoti kodėl VLKK pasirinko pavadinimą „Konsultacijų bankas“. Kodėl antraštiniame pavadinime yra net du svetimžodžiai: konsultacija (lot. consultatio – pasitarimas) ir bankas (it. banca – stalas). Kokia šių žodžių kilmė? Žodis „konsultacija“ kildinamas iš lotynų kalbos žodžio cōnsul konsulas. Tai dviejų vieneriems metams renkamų aukščiausiųjų valdininkų pareigų pavadinimas Romoje respublikos laikais. Taip pat iš 1520-aisias prancūzų įkurto pirmojo konsultanto, kuriame konsultuoja, konsultuojasi, priima patarimus.

Bendrašakniai žodžiai „consult“ konsulas, konsulatas, konsultantas ir kitų prasmė yra klausti patarimo, sužinoti nuomonę savo sprendimo gairėms, iš pradžių tikriausiai sušaukti „consulere senatum“ surinkti senatą (prašyti patarimo). Žodis „bankas“ turi kelias prasmes. Pirmiausia tai pinigų įstaiga, iš pradžių buvo pinigų prekiautojų prekystalis ar parduotuvė. Jis kilęs iš senosios italų kalbos bankos arba iš prancūzų kalbos banque (nors į ją atėjęs iš italų kalbos žodžio), abu nurodo, kad tai – „stalas“ ir iš germanų kalbos žodžio reiškiančio – suolas, pinigų davėjo stalas. Antroji prasmė – tai savaiminiai šlaitai, nuolydžiai, besiribojantys su vandens telkiniu. Senosiomis skandinavų kalbomis banke arba senosios danų kalbos banke yra „smėlio krantas“, kaip kylanti žemė jūroje, sekluma. Ir trečioji prasmė – veiksmas biliardo žaidime.

Dauguma taip vadinamų nesamos „tarptautinės“ kalbos žodžių yra lotyniški, kita dalis graikiški, o likę patekę iš aplinkinių šalių. Dauguma šių žodžių nėra mūsų kalbos dalis, todėl mes neturime savintis to, kas mums netinka. Kol nėra įstaigos, stabdančios „tarptautinių“ svetimžodžių vartojimą, norisi paklausti kas už mus kalbės lietuviškai, jei ne mes patys?

Kodėl LVKK vadinamasis „Konsultacijų bankas“, pirmine prasme „užsienietiškų patarimų stalas“ mus moko ne tik kalbėti, bet ir mąstyti globalistų sugalvota „globish“ kalba, kurioje lieka tik lietuviškos galūnės, kalbos mokovai nepaaiškina.

Beje, gerb. Vytautas Navaitis gal nė nežino tokio žodžio:)

:)